Šio sekmadienio liturgijos tekstai – kreipinių į Viešpatį grandinė. Sakome Jam, kad Jis mūsų ramstis, mūsų uola, mūsų gelbėtojas¹. Maldoje skamba ir šis šv. Mišių pradžios motyvas: „Tu niekad neatimi šviesos iš tų, kurie tvirtai įsikimba į tavo meilę“².

Šv. Mišių atliepiamojoje psalmėje mes vėl Jo šaukiamės: „Būdamas pavojuje, šaukiausi Viešpaties, ir jis manęs išklausė. Viešpatie, išgelbėk mane nuo klastingų lūpų ir apgaulingo liežuvio. Viešpatie, mano Dieve, prie tavęs glaudžiuosi!“³. Jaudinamas Dievo, mūsų Tėvo, atkaklumas, primena mums, jog visada, kas benutiktų, turime artintis prie Jo gailestingumo. Taip pat ir dabar, šiuo metu, kai Bažnyčią alina sumaištį keliantys balsai. Tai paklydimo laikai, nes daugeliui sielų trūksta gerų ganytojų, kurie yra kitas Kristus ir veda jas prie Viešpaties Meilės, o sutinka vagis ir plėšikus, kurie ateina vien vogti, žudyti ir naikinti⁴.

Nebijokime. Bažnyčia, Kristaus Kūnas, visada išliks Gerojo Ganytojo kelias ir avidė, tvirtas pagrindas ir visiems žmonėms atviras kelias. Tai ką tik perskaitėme Evangelijoje: „Eik į kelius bei patvorius ir varu varyk, kad mano namai būtų pilni“⁵.