Ši Bažnyčia yra Romos. Kaip man patinka šis žodis: Romos! Jaučiuosi romietis, nes romietis – vadinasi, visuotinis, katalikiškas, nes tai skatina mane širdingai mylėti popiežių, „Il dolce Cristo in terra“, ‒ kaip mėgdavo kartoti šv. Kotryna Sienietė, mano mylima draugė.

„Nėra nė vieno, – pabrėžė Paulius VI savo kalboje, pasibaigus Vatikano Antrajam susirinkimui, ‒ kuris, teoriškai, iš šio Romos Katalikų centro būtų nepasiekiamas, visi gali ir turi būti pasiekti. Katalikų Bažnyčiai nieko nėra svetimo, niekas negali būti atskirtas, nieko Ji nelaiko tolimu“³³. Visa širdimi gerbiu Petro ir Pauliaus Romą, aplaistytą kankinių krauju, centrą, iš kurio po visą pasaulį pasklido tokia gausybė išganingojo Kristaus žodžio skleidėjų. Būti romiečiu nėra kokia nors uždarumo išraiška, o tikrasis ekumenizmas, troškimas praplėsti savo širdį, troškimas visiems ją atverti su Kristaus užsidegimu atpirkti – Jis visų ieško ir visus priglaudžia, nes Jis pirmas visus pamilo.

Šv. Ambraziejus yra parašęs trumpą sentenciją, kuri skamba tarsi laimės giesmė: „Ten, kur Petras, ten ir Bažnyčia, o kur Bažnyčia, ten karaliauja ne mirtis, o amžinasis gyvenimas“³⁴. Kadangi ten, kur yra Petras ir Bažnyčia, yra ir Kristus – o Jis yra išganymas, vienintelis kelias.