Bažnyčia yra apaštalinė

Mūsų Viešpats savo Bažnyčią įkūrė ant silpnumo, bet taip pat ir ant tam tikrų žmonių, apaštalų, ištikimybės pamatų, pažadėdamas jiems nuolatinę Šventosios Dvasios pagalbą. Dar kartą perskaitykime žinomą tekstą, kuris visada yra naujas ir aktualus: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“³⁵.

Evangelijos skelbimas Palestinoje atsirado ne iš asmeninės kai kurių uolių tikinčiųjų iniciatyvos. Ką galėjo padaryti apaštalai? Tais laikais jie buvo niekas: nebuvo nei turtuoliai, nei eruditai, nei didvyriai. Jėzus užkrauna tai saujelei žmonių didžiulę, dievišką užduotį. „Ne jūs mane išsirinkote, bet aš jus išsirinkau ir paskyriau, kad eitumėte, duotumėte vaisių ir jūsų vaisiai išliktų, ‒ kad ko tik paprašytumėte Tėvą mano vardu, jis visa jums duotų“³⁶.

Apaštališkoji įpėdinystė Bažnyčioje išsilaikė du tūkstančius metų. „Vyskupai“ – skelbia Tridento susirinkimas, – „yra Apaštalų įpėdiniai ir yra Šventosios Dvasios paskirti, kaip sako tas pats Apaštalas [Paulius], ganyti Dievo Bažnyčią (Apd 20, 28)“³⁷. O iš visų apaštalų Kristus ypač išskyrė ir pasirinko Simoną: „Tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią“³⁸. „Bet aš meldžiuosi už tave, kad tavasis tikėjimas nesusvyruotų. O tu sugrįžęs stiprink brolius!“³⁹.

Petras persikelia į Romą ir įkuria ten primo, Kristaus vikaro, sostą. Todėl apaštališkoji įpėdinystė labiausiai pasireiškia būtent Romoje ir todėl Roma vadinama apaštalų sostu. Vatikano Pirmasis susirinkimas, ankstesnio susirinkimo, vykusio Florencijoje, žodžiais paskelbė, jog „visi Kristaus tikintieji turi tikėti, kad šventasis Apaštalų Sostas ir pats Romos popiežius turi pirmumą visoje žemėje ir kad pats Romos popiežius yra palaimintojo Petro, apaštalų vadovo, įpėdinis ir tikras Kristaus vietininkas, visos Bažnyčios galva ir visų krikščionių tėvas ir mokytojas; kad jam mūsų Viešpats Jėzus Kristus palaimintojo Petro asmenyje suteikė galios pilnatvę ganyti, vadovauti bei valdyti visuotinę Bažnyčią“⁴⁰.