Aukščiausia Romos popiežiaus valdžia ir neklystamumas, jam kalbant ex cathedra, nėra koks žmonių prasimanymas: remiamasi aiškiai išsakyta Kristaus valia. Taigi, kaip neprotinga popiežiaus valdžią priešinti su vyskupų valdžia ar riboti popiežiaus mokymo galiojimą tikinčiųjų pritarimu! Nėra nieko labiau svetimo nei valdžių pusiausvyra – žmonių sukurti standartai Bažnyčioje negalioja, kad ir kokie patrauklūs ir veiksmingi jie būtų. Bažnyčioje joks žmogus neturi absoliučios valdžios pats iš savęs, Bažnyčioje nėra kito vadovo nei Kristus; o Kristus savo Nuotakai, šios žemės piligrimei, paskyrė savo vietininką – Romos popiežių.

Bažnyčia savo esmine sandara yra apaštalinė: „toji, kuri yra katalikiška ir kuri tokia vadinama, taip pat turi spindėti vienybe, šventumu ir apaštališkąja įpėdinyste. Bažnyčia yra viena dėl šviesios ir tobulos visų kraštų ir visų tautų vienybės, kurios pagrindas, šaknis ir nenykstanti kilmė glūdi palaimintojo Petro, apaštalų kunigaikščio, ir jo įpėdinių Romos soste aukščiausioje valdžioje ir viršesniajame pirmume. Kitos visuotinės Bažnyčios nėra, tik ta, kuri pastatyta ant vienintelio Petro [uolos] iškyla kaip vienas kūnas, suderintas ir stipriai sujungtas tikėjimo ir meilės vienybe“⁴¹.

Prisidedame, kad šis [Bažnyčios] apaštališkumas visiems taptų akivaizdesnis, kai kuo ištikimiau liudijame vienybę su popiežiumi, o tai yra vienybė su Petru. Meilė Romos popiežiui mums turi būti žavinga aistra, nes jame regime Kristų. Jei bendrausime su Viešpačiu maldoje, keliausime drąsiai ir šviesiomis akimis, gebėdami atpažinti Šventosios Dvasios veikimą net tokiuose dalykuose, kurių kartais nesuprantame arba kurie mus liūdina ar skaudina.