Apaštališkoji visų katalikų misija

Bažnyčia mus pašventina, kai per krikštą prisiglaudžiame prie Jos krūtinės. Vos tik gimę, jau galime rasti prieglobstį pašvenčiamojoje malonėje. „Vieno žmogaus, dárgi visos Bažnyčios, tikėjimas teikia naudos mažutėliui Šventosios Dvasios veikimu, kuri vienija Bažnyčią ir perduoda vieno gėrybes kitam“⁴². Ši antgamtinė Bažnyčios motinystė, kurią Jai suteikia Šventoji Dvasia, yra tikras stebuklas. „Dvasinis atgimimas, kuris įvyksta per krikštą, tam tikru būdu yra panašus į kūnišką gimimą tuo, kad taip, kaip vaikeliai motinos įsčiose ne patys maitinasi, o yra maitinami motinos penu, taip ir vaikeliai, neturintys protinio suvokimo, tarytum esantys motinos Bažnyčios įsčiose, pasiekia išgelbėjimą ne patys, o Bažnyčios veikimu“⁴³.

Čia visa didybe atsiskleidžia Bažnyčios kunigiška galia, kuri kyla tiesiogiai iš Kristaus. „Kristus yra visos kunigystės versmė, kadangi kunigystė pagal Įstatymą buvo Jo paveikslas, bet Naujojo Įstatymo kunigystė veikia Jo paties asmenyje, kaip teigiama 2 Kor 2: „Nes jei kam dovanojau, tai padariau dėl jūsų Kristaus asmenyje“⁴⁴.

Gelbstintis tarpininkavimas tarp Dievo ir žmonių Bažnyčioje tęsiasi per Šventimų sakramentą, kuris dėl kartu suteikiamos sakramentinės žymės ir malonės įgalina eiti Jėzaus Kristaus tarnų pareigas visų sielų labui. „Tai, kad vienas asmuo gali atlikti kokį nors veiksmą, o kitas ‒ ne, kyla ne iš skirtumo tarp gerumo ir blogumo, o iš galių, kurias vienas gauna, o kitas – ne. Todėl, kadangi pasauliečiui nėra suteikta galia konsekruoti, [pasauliečio] gerumas, kad ir koks jis būtų, nesuteikia galios konsekruoti“⁴⁵.