Apmąstome vienos, šventos, visuotinės, apaštalinės Bažnyčios slėpinį. Metas paklausti savęs: ar ir aš jaučiu tokį sielų troškulį, kokį jaučia Kristus? Ar meldžiuosi už šią Bažnyčią, kuriai priklausau, kurioje turiu ypatingą misiją ir tos misijos niekas kitas už mane negali atlikti? Priklausyti Bažnyčiai – tai jau daug, bet to negana. Mes turime būti Bažnyčia, nes mūsų Motina negali būti mums svetima, tolima giliausioms mūsų mintims.

Čia baigsime svarstymus apie Bažnyčią ir jos požymius. Padedant Viešpačiui, jie liks įsirėžę mūsų sieloje ir mumyse įtvirtins aiškų, patikimą, dievišką nusistatymą dar labiau mylėti šią Šventą Motiną, kuri mums dovanojo malonės gyvenimą ir kasdien apgaubia nepaliaujamu savo rūpesčiu.

Jei kartais išgirsite Bažnyčią įžeidžiančius žodžius ar riksmus, ramiai ir maloniai paaiškinkite tiems meilės stokojantiems žmonėms, kad apie Motiną taip kalbėti nedera. Kol kas Ji puolama nebaudžiamai, nes Jos karalystė, kuri taip pat yra ir Jos Mokytojo bei įkūrėjo karalystė, yra ne iš šio pasaulio. „Kol laukuose šieno apsuptyje dejuoja javai, kol varpos aimanuoja tarp raugių, kol gailestingumo įrankiai rauda tarp rūstumo įrankių, kol lelijos verkia tarp spyglių, niekad nepritrūks priešų, kurie tars: žiūrėkite, ateis diena, kai krikščionys išnyks ir jų nebebus. Bet kai jie taip kalba, neišvengiamai miršta. O Bažnyčia išlieka“⁵¹.

Kad ir kas nutiktų, Kristus neapleis savo Nuotakos. Triumfuojančioji Bažnyčia jau su Juo, Tėvo dešinėje. Ir iš ten mus šaukia mūsų broliai krikščionys, kurie šlovina Dievą už šią tikrovę, kurią vis dar regime šviesioje tikėjimo prietemoje: vieną, šventą, visuotinę, apaštalinę Bažnyčią.