18
Sunkus laikotarpis
Kad to nepamirštume, turime dažnai apmąstyti, jog Bažnyčia yra didelis ir gilus slėpinys. Šiame gyvenime mes to niekada visiškai nesuvoksime. Jei Bažnyčios esmę bandytume paaiškinti vien savo protu, apibūdintume ją tik kaip panašiai mąstančių ir bendrų taisyklių besilaikančių žmonių bendriją. Tačiau tai nebūtų šventoji Bažnyčia.
Mes, katalikai, šventojoje Bažnyčioje atrandame savo tikėjimą, elgesio normas, maldą, brolybės jausmą, bendrystę su tais, kurie jau pasitraukė ir dabar apsivalo skaistykloje ‒ kenčiančia Bažnyčia, – ir su tais, kurie jau džiaugiasi palaiminguoju regėjimu ‒ triumfuojančia Bažnyčia, ‒ amžinai mylėdami triskart Šventą Dievą. Katalikų Bažnyčia yra čia, bet kartu peržengia istorijos ribas. Ji gimė apgaubta Švenčiausiosios Mergelės Marijos apsiaustu, gyvuoja kaip danguje, taip ir žemėje, ir šlovina Ją kaip savo Motiną.
Tvirtai tikėkime dieviškąja Bažnyčios esme ir, jei reikės, garsiai ją skelbkime, nes šiais laikais nemažai tokių, kurie, kūnu būdami Bažnyčioje, ir netgi aukštai, pamiršta pagrindines tiesas ir vaizduoja tokią Bažnyčią, kuri nėra nei šventa, nei viena, kuri negali būti apaštalinė, nes nesiremia Petro uola, kuri negali būti visuotinė, nes yra suskaldyta neteisėtos savivalės ir žmonių užgaidų.
Ir tai nėra kažkas naujo. Nuo pat tos akimirkos, kai mūsų Viešpats Jėzus Kristus įkūrė šventąją Bažnyčią, mūsų Motina patyrė nuolatinį persekiojimą. Galbūt tais laikais būdavo persekiojama atvirai; dabar dažnai tai daroma slapčiomis. Kaip praeityje, taip ir mūsų dienomis, Bažnyčia ir toliau puolama.
Dar sykį pakartosiu, kad nei iš prigimties, nei iš įpratimo nesu pesimistas. Kaip galima būti pesimistu, jei mūsų Viešpats pažadėjo būti su mumis „per visas dienas iki pasaulio pabaigos“?5 Šventosios Dvasios išliejimas susirinkusiems Vakarienbutyje mokiniams tapo pirmuoju viešu Bažnyčios pasireiškimu6.
Mūsų Viešpats Dievas, mylintis Tėvas, kuris mumis „rūpinasi ir saugo kaip savo akies lėliukę“7, kaip vaizdžiai pasakyta Šventajame Rašte, kad geriau suprastume – niekada nesiliauja Šventąja Dvasia šventinęs mylimo Sūnaus įsteigtos Bažnyčios. Tačiau dabar Bažnyčia išgyvena sunkų laikotarpį: sieloms tai didžios sumaišties laikai. Visur sklinda sutrikusiųjų šauksmas ir su dideliu triukšmu atgimsta per visus amžius padarytos klaidos.
Žr. Mt 28, 20.
Leonas XIII, enciklika, Divinum illud munus, ASS 29, p. 648: „Ecclesia, quae iam concepta, ex latere ipso secundi Adami velut in cruce dormientis orta erat, sese in lucem hominum insigni modo primitus dedit die celeberrima Pentecostes. Ipsaque die beneficia sua Spiritus Sanctus in mystico Christi Corpore prodere coepit.“
Įst 32, 10.
Dokumentas atspausdintas https://escriva.org/lt/amar-a-la-iglesia/18/ (2025-12-15)