Tikėjimo. Mums reikia tikėjimo. Jei žvelgsime tikėjimo žvilgsniu, pamatysime, kad „Bažnyčia saugo savyje ir skleidžia pasauliui savo pačios apologiją. Tas, kuris į Ją žiūri, kuris stebi Ją meilės tiesai kupinomis akimis, turi pripažinti, kad Ji, nepriklausomai nuo žmonių, kurie Ją sudaro, nepriklausomai nuo veikimo būdų, kuriais Ji pasireiškia, neša savyje visuotinės ir vienintelės šviesos, išlaisvinančios ir būtinos, dieviškos šviesos žinią“⁸.

Kai girdime erezijas, nes tai ne kas kita, kaip erezijos (niekada nemėgau eufemizmų), kai matome, kaip nebaudžiamai puolamas santuokos ir kunigystės šventumas, nekaltas mūsų Švenčiausiosios Mergelės Marijos Prasidėjimas, visuomet išlikęs Jos skaistumas ir visos kitos dovanos bei malonės, kuriomis Dievas Ją apdovanojo, kai matome, kaip puolamas Jėzaus Kristaus tikro buvimo Švenčiausiame Sakramente nuolatinis stebuklas, šv. Petro pirmumas ir net pats mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus prisikėlimas, argi įmanoma, kad siela neprisipildytų širdgėlos? Bet nepraraskite tikėjimo: „šventoji Bažnyčia nesunaikinama. Bažnyčia susvyruos, jei susvyruos Jos pamatai, bet ar įmanoma, kad Kristus susvyruotų? Kol Kristus nesvyruoja, Bažnyčia bus tvirta iki laikų pabaigos“⁹.