Bet kas gi yra Bažnyčia? Kur yra Bažnyčia? Nemažai krikščionių, apstulbę ir išmušti iš vėžių, nesulaukia užtikrintų atsakymų į šiuos klausimus ir galbūt ima manyti, kad tie atsakymai, amžiais suformuluoti Bažnyčios mokymo ir kurių esmė paprastai bei aiškiai išdėstyta geruose katekizmuose, paseno ir turi būti pakeisti naujais. Regis, atsirado daugybė veiksnių ir kliūčių, temdančių šviesų Bažnyčios veidą. Vieni tvirtina, kad Bažnyčia yra čia ir dabar, todėl privalo prisitaikyti prie vadinamųjų „naujųjų laikų“. Kiti šaukia, kad Bažnyčia tėra vien žmonių solidarumo troškimas, todėl turime Ją priderinti prie dabartinių aplinkybių.

Jie klysta. Šiandien Bažnyčia yra ta pati, kurią įkūrė Kristus, ir negali būti jokia kita. „Apaštalai ir jų įpėdiniai yra Dievo vietininkai, paskirti vadovauti Bažnyčiai, kurios pagrindas yra tikėjimas ir tikėjimo sakramentai. Lygiai taip, kaip jiems neleidžiama įkurti kitą Bažnyčią, negalima perduoti kito tikėjimo nei steigti kitų sakramentų. Būtent sakramentais, kurie ištekėjo iš prie kryžiaus prikalto Kristaus šono, buvo pastatyta mūsų Bažnyčia“⁶. Bažnyčią galime atpažinti iš keturių požymių, kurie buvo įtraukti į „Tikėjimo išpažinimą“ per vieną iš pirmųjų Susirinkimų ir kuriuos minime per šv. Mišias: „Vieną, šventą, visuotinę, apaštalinę Bažnyčią“⁷. Tai pagrindiniai Bažnyčios požymiai, kylantys iš Jos prigimties, kaip to norėjo Kristus. Kartu šie požymiai yra ženklai, žymenys, skirią Bažnyčią nuo bet kokių kitų žmonių bendrijų, net jei jose taip pat girdime tariant Kristaus vardą.

Šiek tiek daugiau nei prieš šimtmetį popiežius Pijus IX trumpai apibrėžė šį tradicinį mokymą: „Tikroji Kristaus Bažnyčia įkurta ir atpažįstama, Dievo sutvarkymu, iš keturių požymių, kuriais, kaip tvirtiname tikėjimo išpažinime, privaloma tikėti. Kiekvienas iš jų yra taip susijęs su likusiais, kad negali būti atskirtas nuo kitų. Iš to seka, kad Ta, kuri tikrai yra ir vadinasi visuotinė, sykiu turi spindėti vienybės, šventumo bei apaštališkosios įpėdinystės privilegijomis“⁸. Kartoju: toks yra tradicinis, dar kartą Vatikano Antrajame susirinkime apibrėžtas Bažnyčios mokymas, nors pastaraisiais metais kai kurie jį pamiršo ir pasidavė netikram ekumenizmui. „Tai vienatinė Kristaus Bažnyčia, kurią Tikėjimo išpažinime išpažįstame esant vieną, šventą, visuotinę ir apaštališką. Ją mūsų Atpirkėjas prisikėlęs perdavė ganyti Petrui; jam ir kitiems apaštalams pavedė Ją skleisti ir valdyti; Ją visiems amžiams pastatė kaip „tiesos šulą ir atramą“⁹.