Žmogiškoji ir dieviškoji Bažnyčios pusės

Kaip kad Kristus turi dvi prigimtis: žmogiškąją ir dieviškąją, taip analogiškai galime kalbėti ir apie Bažnyčią, kurią sudaro žmogiškoji ir dieviškoji pusės. Visiems žinoma ir akivaizdi žmogiškoji Bažnyčios pusė. Čia, žemėje, Bažnyčią sudaro žmonės, Ji skirta žmonėms. O žmonėms duota laisvė, jie gali būti kilnūs ir menki, didvyriai ir bailiai.

Jei pripažintume tik šią, žmogiškąją, Bažnyčios pusę, niekada Jos nesuprastume, nes nebūtume priėję prie slėpinio vartų. Šventajame Rašte vartojami įvairūs iš žmogiškosios patirties paimti ir Dievo Karalystei bei jos buvimui tarp mūsų, Bažnyčioje, pritaikyti žodžiai. Šventajame Rašte Bažnyčia prilyginama aptvarui, kaimenei, namams, sėklai, vynuogynui, laukams, kur Dievas sėja ar stato... Bet Šventajame Rašte pabrėžiami ir kiti, visapusiškiausiai Bažnyčią apibūdinantys žodžiai: Bažnyčia yra Kristaus Kūnas.

Pats Kristus „paskyrė vienus apaštalais, kitus pranašais, evangelistais, ganytojais ir mokytojais, kad padarytų šventuosius tinkamus tarnystės darbui, Kristaus Kūno ugdymui“¹⁰. Šv. Paulius rašo, kad mes visi, nors mūsų ir daug, „esame vienas kūnas Kristuje, o pavieniui – vieni kitų nariai“¹¹. Koks šviesus yra mūsų tikėjimas! „Visi esame Kristuje, nes Jis yra Kūno – Bažnyčios galva“¹².