Bažnyčios tikslas

Šv. Paulius pirmajame Laiško efeziečiams skyriuje teigia, kad Kristaus skelbta Dievo paslaptis atsiskleidžia Bažnyčioje. Dievas Tėvas „visa jam [Kristui] palenkė po kojų, o jį patį pastatė viršum visko, kad būtų galva Bažnyčios, kuri yra jo Kūnas, pilnatvė to, kuris visa visur pripildo“¹⁷. Dievo paslaptis – „amžių pilnatvei atėjus, visa, kas yra danguje ir žemėje, iš naujo suvienyti Kristuje tartum galvoje“¹⁸.

Nesuvokiama tyros ir neatlygintinos meilės paslaptis, nes Jis „palaimino mus Kristuje visokeriopa dvasine palaima danguje, mus išsirinkdamas jame prieš pasaulio sukūrimą, kad būtume šventi ir nesutepti jo akivaizdoje“¹⁹, iš meilės. Dievo meilei nėra ribų: pats šv. Paulius skelbia, jog mūsų Gelbėtojas trokšta, „kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą“²⁰.

Būtent toks ir tik toks yra Bažnyčios tikslas: visų sielų, kiekvienos atskirai išganymas. „Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“²¹. Tai siuntimas skelbti Kristaus mokymą ir krikštyti, kad mūsų sieloje per malonę apsigyventų Švenčiausioji Trejybė: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“²².

Paprasti, bet didingi žodžiai Evangelijos pagal Matą pabaigoje – jais pabrėžiama pareiga skelbti tikėjimo tiesas, sakramentinio gyvenimo svarba, nuolatinės Kristaus pagalbos savo Bažnyčiai pažadas. Nesame ištikimi Viešpačiui, jei apleidžiame šias antgamtines tiesas: krikščioniškojo tikėjimo nurodymus, moralės normas, sakramentinę praktiką. Šiuo įsakymu Kristus įsteigia savo Bažnyčią. Visa kita ‒ antraeiliai dalykai.