Toks visų laikų Bažnyčios reikalavimas; Bažnyčios, kuri, viena vertus, dovanoja mūsų sieloms apaštalinį užsidegimą, kita vertus, aiškiai parodo begalinį Dievo gailestingumą tvariniams.

Paklausykite, kaip tai aiškina šv. Tomas: „Krikšto sakramento nepriimti galima dviem būdais. Pirma, nei faktiškai, nei troškimu. Tai toks atvejis, kai žmogus nepasikrikštijo ir to padaryti nenori. Toks sąmoningų žmonių elgesys rodo panieką krikšto sakramentui. Todėl tokiomis aplinkybėmis nepasikrikštiję negali patekti į dangaus karalystę – jie nei sakramentiniu būdu, nei dvasiškai nepriklauso Kristui, o Jis vienas tegali mus išgelbėti. Antra, žmogus gali būti nekrikštytas, bet to norėti. Pavyzdžiui, žmogus trokšta pasikrikštyti, bet nespėja to padaryti, nes jį ištinka netikėta mirtis anksčiau, nei jis priima krikšto sakramentą. Žmonės, kuriems taip nutinka, gali būti išgelbėti net ir be krikšto, vien dėl noro, kylančio iš tikėjimo, kuris veikia meile. Ja Dievas, kurio galia nėra apribota regimų sakramentų, pašventina žmogų iš vidaus“³⁰.

Nors amžina antgamtinė laimė yra visiškai neatlygintina dovana ir joks žmogus jokiu pagrindu negali jos reikalauti, ypač po nuodėmės, ‒ mūsų Viešpats Dievas niekam jos neatsako: Jo dosnumas begalinis. „Visi puikiai žinome, kad tie, kurie nors ir nepažįsta mūsų švenčiausiosios religijos dėl nepakaltinamo nežinojimo, bet rūpestingai laikosi prigimtinio įstatymo ir jo nuostatų, Dievo įrašytų visų žmonių širdyse, yra nusistatę paklusti Dievui bei gyvena teisingai ir garbingai dieviškosios šviesos ir malonės padedami, gali pasiekti amžinąjį gyvenimą“³¹. Tik vienas Dievas žino, kas vyksta kiekvieno žmogaus širdyje, ir Jis nežvelgia į visus žmones bendrai, o kiekvienu rūpinasi atskirai. Niekam šioje žemėje nevalia spręsti apie amžinąjį išganymą ar pasmerkimą konkrečiu atveju.