Dėl aklumo, kuris atsiranda nutolus nuo Dievo, ‒ „ši tauta šlovina mane lūpomis, bet jos širdis toli nuo manęs“³⁶, ‒ kuriamas toks Bažnyčios vaizdas, kuris neturi nieko bendra su Kristaus įsteigtąja Bažnyčia. Net šventasis Altoriaus Sakramentas ‒ Kalvarijos aukos atnaujinimas ‒ yra išniekintas, sumenkintas iki paprasčiausio simbolio, vadinamo „žmonių tarpusavio komunija“. Kas būtų nutikę sieloms, jei mūsų Viešpats nebūtų atidavęs už mus savo paskutinio brangaus Kraujo lašo?! Kaip galima šitaip paniekinti amžiną ir tikrą Kristaus buvimo tabernakulyje stebuklą? Jis ten tam, kad Jį lankytume, kad Jį garbintume, kad, kaip būsimos šlovės garantiją, priimtume pasiryžimą sekti Jo pėdomis.

Dabartiniai laikai – išbandymo metas. Privalome melsti Viešpatį ir nesiliaudami visa gerkle šaukti³⁷, kad šis išbandymų metas būtų sutrumpintas, kad Viešpats gailestingai pažvelgtų į savo Bažnyčią ir ganytojų bei visų tikinčiųjų sieloms dar kartą suteiktų antgamtinės šviesos. Bažnyčiai nereikia stengtis patikti žmonėms, nes žmonės nei pavieniui, nei bendruomenėje niekada nesuteiks amžinojo išgelbėjimo ‒ gelbsti Dievas.