Atleiskite dėl primygtinio kartojimosi: tikėjimo ir moralės tiesos nenustatomos balsų dauguma – jos sudaro paveldą – depositum fidei, ‒ Kristaus skirtą visiems tikintiesiems ir – kaip Jo išdėstytą ir patvirtintą mokymą ‒ patikėtą Bažnyčios Magisteriumui.

Būtų klaidinga manyti, kad jei žmonės jau galbūt ėmė geriau suvokti tarpusavio solidarumo ryšius, būtina keisti Bažnyčios sandarą, derinti ją prie dabartinių laikų. Laikas nepriklauso žmonėms, ar jie būtų dvasininkai, ar ne. Laikas priklauso Dievui – tai Jis yra istorijos Viešpats. Bažnyčia teiks sieloms išgelbėjimą tik jeigu liks ištikima Kristui savo sąranga, dogmomis ir moraliniu mokymu.

Taigi atsisakykime kalno pamokslo nepaisančios idėjos, kad Bažnyčia siekia žmogiškosios laimės žemėje, nes žinome, kad vienintelis Jos uždavinys – tai nuvesti sielas į amžinąją garbę rojuje; atmeskime kiekvieną natūralistinį sprendimą, kuriuo neatsižvelgiama į pirmaeilę Dievo malonės svarbą; atmeskime materialistinį požiūrį, kuriuo siekiama menkinti dvasinių vertybių svarbą žmogaus gyvenime; lygiai taip pat atmeskime ir sekuliaristines teorijas, kuriomis siekiama Dievo Bažnyčios tikslus sutapatinti su žemiškųjų valstybių siekiais, klaidinant dėl Jos esmės, institucijų, veikimo, kuris neva pasižymi laikinajai žmonių bendrijai būdingais bruožais.