Prieš keletą dienų, aukodamas šv. Mišias, akimirką stabtelėjau – susimąsčiau apie komunijos priegiesmiui parinktus psalmės žodžius: „Mane Viešpats gano, man nieko nestinga“¹. Tai man priminė kitos psalmės eilutes, kadaise skaitytas per pirmosios tonzūros apeigas: „Viešpatie, tu esi man skirtoji dalis“². Pats Kristus atsiduoda į kunigų rankas, ir jie šitaip tampa stebuklų, „Dievo slėpinių tvarkytojais“³.

Kitą vasarą apie penkiasdešimt Opus Dei narių priims šventimus. Jau nuo 1944 m. saujelė Opus Dei narių vis įšventinama į kunigus – tokia malonės ir tarnystės Bažnyčiai tikrovė. Tačiau kasmet atsiranda žmonių, kuriuos tai stebina. Kaip gali būti, svarsto, kad trisdešimt, keturiasdešimt, penkiasdešimt vyrų, kurie jau daug pasiekę ir dar daug žada, yra pasirengę tapti kunigais. Šiandien norėčiau pateikti keletą įžvalgų, net jeigu rizikuoju dar labiau nustebinti šiuos žmones.