Gali būti, kad daugeliu laikinosios tikrovės ir žmogiškų temų jie nusimano geriau nei patys pasauliečiai. Bet nuo tada, kai tampa dvasininkais, jie su džiaugsmu tai nutyli, kad semtųsi stiprybės nuolatinėje maldoje, kad kalbėtų tik apie Dievą, kad skelbtų Evangeliją ir teiktų sakramentus. Štai toks, jei galima taip sakyti, yra jų naujasis profesinis darbas, kuriam skiria visas dienos valandas, kurių visada bus per mažai: todėl, kad labai svarbu nuolat gilintis į Dievo mokslą, dvasiškai lydėti daugybę sielų, klausyti daugybės išpažinčių, nepailstamai pamokslauti ir daug, daug melstis, visą širdį nukreipus į tabernakulį, kur tikrai yra Tas, kuris išsirinko mus būti Jo. Jų gyvenimas yra džiaugsmo kupinas savęs dovanojimas, net jei iškyla prieštarų, kurių neišvengia joks tvarinys.

Kaip jau įspėjau, tokios mintys gali kelti nuostabą. Galbūt kai kurie vis dar nesupras: kam atsisakyti tokios gausybės gerų ir leistinų dalykų žemėje, kam atsisakyti daugiau ar mažiau sėkmingos profesinės veiklos, galimybės savo pavyzdžiu krikščioniškai paveikti visuomenę kultūros, švietimo, ekonomikos ar kurioje kitoje visuomeninės veiklos srityje?

Kiti primins, kad šiais laikais daug kur pasaulyje esama sumišimo dėl kunigystės; sakoma, kad reikia ieškoti kunigo tapatybės, ir abejojama atsidavimo Dievui per kunigystę prasmingumu dabartinėmis aplinkybėmis. Pagaliau, stebimasi, kad dabar, kai pašaukimų į kunigystę mažai, jis užgimsta tuose krikščionyse, kurie per reiklų darbą jau susikūrė vietą visuomenėje ir turi profesiją.