„Kad Bažnyčia išties galėtų atlikti tokį darbą, – Atpirkimą (aut.) ‒ Kristus visuomet yra su Ja, ypač liturginiuose veiksmuose. Jis yra Mišių aukoje, kai jas aukojančiojo asmenyje „dabar aukoja, kunigams patarnaujant, tas pats, kuris save andai paaukojo ant kryžiaus“, ir ypač eucharistiniais pavidalais“⁸.

Šventimų sakramentu kunigui suteikiama galia leisti mūsų Viešpačiui naudotis savo balsu, rankomis, visu savimi – per šv. Mišias pats Jėzus Kristus, ištarus konsekravimo žodžius, duoną ir vyną perkeičia į savo Kūną, Sielą, Kraują ir Dievystę.

Tai neprilygstamo kunigystės orumo pagrindas. Tai – suteikta didybė, suderinama su mano menkumu. Prašau mūsų Viešpaties Dievo, kad suteiktų mums, kunigams, malonę šventai atlikti šventas pareigas, kad ir mūsų gyvenime atsispindėtų visi Viešpaties didybės stebuklai. „Visi, kurie švenčiame Viešpaties Kančios paslaptis, turime sekti tuo, ką įvykdome. Ostija užims mūsų vietą Dievo akivaizdoje, jei patys tapsime ostija“⁹.

Jei vieną dieną sutiksite kunigą, kuris, atrodytų, negyvena pagal Evangeliją – neteiskite jo, jį teisia Dievas, – žinokite, kad jei jis turi galią aukoti šv. Mišias, su intencija konsekruoti, mūsų Viešpats atsiranda tose rankose, net jei jos to nevertos. Ar galima dar labiau nusižeminti? Dar labiau nei Betliejuje ar Kalvarijoje. Kodėl? Nes Jėzaus Kristaus širdis spaudžiama Atpirkimo troškimo, nes Jis nenori, kad kas nors galėtų pasakyti nebuvęs pakviestas, nes Jis eina pasitikti tų, kurie Jo neieško.

Jis ‒ Meilė! Kito paaiškinimo nėra. Kokie menki atrodo žodžiai, kai jais bandoma apibūdinti Kristaus Meilę! Jis nusižemina prieš viską, viską priima, viską atlaiko: šventvagystes, piktžodžiavimus, daugelio žmonių šaltumą ir abejingumą, jei tik taip gali suteikti, kad ir vienam žmogui, galimybę pajusti Jo Širdies plakimą žaizdotoje krūtinėje.

Tokia yra kunigo tapatybė: jis yra tiesioginis ir kasdienis Kristaus mums pelnytos išganymo malonės įrankis. Jei tai suvokiame, jei esame tai apmąstę gyvoje tylioje maldoje, kaip galime žvelgti į kunigystę kaip į ko nors atsižadėjimą? Juk tai neišmatuojamas laimėjimas. Mūsų Motina Šventoji Marija, švenčiausia iš visų kūrinių, ‒ už Ją aukštesnis tik Dievas, ‒ Jėzų į pasaulį atvedė tik vieną kartą. Kunigai į žemę, kurioje gyvename, į mūsų kūną ir sielą Jį atveda kasdien. Kristus ateina mūsų pamaitinti, suteikti gyvybės, jau dabar būti mums būsimo gyvenimo laidas.