„Kunigystė suteikiama specialiu sakramentu, kuris kunigams Šventosios Dvasios patepimu įspaudžia ypatingą žymę, šitaip padarydamas juos panašius į Kunigą Kristų, idant jie galėtų veikti paties Kristaus kaip Galvos vardu ir asmeniu“¹¹. Bažnyčia yra tokia ne dėl žmonių užgaidos, bet aiškia Jėzaus Kristaus, jos Įkūrėjo, valia. „Dievo potvarkiu auka ir kunigystė taip artimai susiję, kad abu esti abiejuose – tiek Senojo, tiek Naujojo Testamento – įstatymuose. Kadangi Naujajame Testamente Katalikų Bažnyčia Viešpaties potvarkiu priėmė regimą Eucharistijos auką, turime pripažinti ir tai, kad Joje yra ir nauja regima išorinė kunigystė, kuri pakeitė senąją [kunigystę]“¹².

Tiems, kurie priėmė šventimus, ši tarnaujamoji kunigystė prisideda prie bendrosios visų tikinčiųjų kunigystės. Todėl nors ir klaidinga teigti, kad kunigas yra aukštesnis krikščionis tikintysis nei kuris kitas tikintysis, galime teigti, kad jis yra labiau kunigas: kaip ir visi krikščionys, jis priklauso Kristaus atpirktai kunigiškajai tautai, bet yra paženklintas ir tarnaujamosios kunigystės žyme, kuri nuo bendrosios tikinčiųjų kunigystės „skiriasi ne tiek laipsniu, kiek esme“¹³.