Nesuprantu, kodėl kai kurie kunigai taip stengiasi neišsiskirti iš kitų krikščionių, pamiršdami arba nepaisydami savo ypatingos misijos Bažnyčioje, dėl kurios jie priėmė šventimus. Jų nuomone, krikščionys nori matyti, kad kunigas tėra žmogus. Tai netiesa. Krikščionys nori džiaugtis, kad kunigas turi kiekvienam krikščioniui ir kiekvienam doram žmogui deramų dorybių: supratingas, teisingas, darbštus – šiuo atveju, tas darbas yra kunigo tarnystė, – gailestingas, išsilavinęs, mandagus.

Tačiau be viso šito, tikintieji nori aiškiai išreikšto kunigiškumo: tikisi, kad kunigas melstųsi, neatsisakytų teikti sakramentų, kad visada būtų pasirengęs visus priimti, kad nepasidarytų kokios nors žmogiškos ideologijos ar partijos vedliu ar kovotoju¹⁴, kad su meile ir pamaldžiai aukotų šv. Mišias, kad būtų klausykloje, guostų ligonius ir liūdinčius, mokytų katekizmo vaikus ir suaugusiuosius, skelbtų Dievo Žodį, o ne kokius nors žmogiškus mokslus – nors ir puikiai juos išmanytų, tai nebūtų mokslas, kuris išgano ir veda į amžinąjį gyvenimą; kad patartų ir rodytų meilę pagalbos reikalingiems.