Trumpai tariant, tikimasi, kad kunigas išmoktų nekliudyti Kristaus buvimui jame, ypač tada, kai aukojama Kūno ir Kraujo auka, ir tada, kai per asmeninę slaptą išpažintį Dievo vardu atleidžia nuodėmes. Šių dviejų sakramentų teikimas yra tokia svarbi kunigo misijos dalis, kad visa kita turi nuo to priklausyti. Kitos kunigo užduotys – sakyti pamokslus ir mokyti tikėjimo – neturėtų pagrindo, jei nebūtų skirtos mokyti tikinčiuosius bendrauti su Kristumi, susitikti su Juo meilingame Atgailos teisme ir per nekruviną Kalvarijos Aukos atnaujinimą šv. Mišiose.

Leiskite man šiek tiek plačiau aptarti Šventąją Auką. Jei tikime, kad ji yra kiekvieno krikščionio gyvenimo centras ir šaknis, tokia ji ypač turi būti kunigo gyvenime. Toks kunigas, kuris be rimtos priežasties kasdien neatnašautų Šventosios Aukos ant altoriaus¹⁵, rodytų mažai Dievo meilės. Tai būtų lyg rėžti Kristui į akis, kad nejaučia tokio Atpirkimo troškimo, kokį jaučia Kristus, nesupranta Kristaus nekantrumo dovanoti save kaip maistą sielai.