Kunigas – šv. Mišioms

Turime prisiminti ir atkakliai kartoti, kad mes, kunigai, nusidėjėliai būtume ar šventieji, aukodami šv. Mišias, nesame mes patys. Mes tampame Kristumi, kuris ant Altoriaus atnaujina savo dievišką Kalvarijos Auką. „Eucharistinės Aukos, kuria dvasininkai atlieka pagrindinę savo pareigą, slėpinyje nuolat vyksta mūsų išganymo darbas. Tad labai patartina atnašauti Šv. Mišias kasdien, nes jos yra Kristaus ir Bažnyčios veiksmas ir tada, kai tikintieji negali jose dalyvauti“¹⁶.

Tridento Susirinkimas moko, kad „per šv. Mišias įvyksta, yra laikomas ir nekruvinu būdu aukojamas tas pats Kristus, kuris vieną kartą kruvinu būdu paaukojo save ant Kryžiaus altoriaus... Kadangi viena ir ta pati yra Atnaša, o Tasai, kuris dabar pasiaukoja per kunigų tarnystę, yra tas pats, kuris kadaise pasiaukojo ant Kryžiaus, skiriasi tik pasiaukojimo būdas“¹⁷.

Tikinčiųjų dalyvavimas ar nedalyvavimas šv. Mišiose niekaip nekeičia šios tikėjimo tiesos. Kai man aukojant šv. Mišias esu apsuptas tikinčiųjų, labai džiaugiuosi, bet ne todėl, kad jausčiausi kokio nors susirinkimo vadovu. Viena vertus, esu toks pat tikintysis, kaip ir visi kiti. Bet svarbiausia ‒ esu Kristus prie altoriaus! Nekruvinu būdu atnaujinu ir pašventinu dieviškąją Kalvarijos Auką, veikdamas in persona Christi, Kristaus asmeniu, nes Jam atiduodu savo kūną, balsą ir rankas, savo vargšę, daugybę kartų suterštą širdį, norėdamas, kad Jis ją apvalytų.

Kai aukoju šv. Mišias dalyvaujant vien tik patarnautojui, ten irgi yra žmonės. Jaučiu visų katalikų, visų tikinčiųjų, ir taip pat netikinčiųjų artumą. Jaučiu šalia savęs visus Dievo kūrinius: žemę, dangų, jūrą, gyvūnus ir augalus, – visą kūriniją, šlovinančią Viešpatį.