Ir ypač, pasakysiu Vatikano Antrojo susirinkimo žodžiais, mes „glaudžiausiu būdu įsijungiame į dangaus Bažnyčios kultą, su ja bendraudami ir pagarbiai minėdami pirmiausia šlovingąją Mergelę Mariją, taip pat šventąjį Juozapą, palaimintuosius apaštalus, kankinius ir visus šventuosius“¹⁸.

Prašau visų krikščionių, kad jie daug melstųsi už mus, kunigus, kad šventai atnašautume Šventąją Auką. Prašau jų rodyti tokią švelnią meilę šv. Mišioms, kad ji paskatintų mus, kunigus, aukoti jas su žmogišku ir antgamtišku orumu, su elegancija: vilkint švarius liturginius rūbus, naudojantis švariais liturginiais indais, pamaldžiai, neskubant.

Kam skubėti? Ar įsimylėjėliai skuba atsisveikinti? Regis, jau išsiskirs, bet neišsiskiria, sugrįžta sykį ir kitą, vis kartoja tuos pačius žodžius, tarsi ką tik būtų suvokę jų prasmę... Nesibaiminkite kalbėti apie dieviškuosius dalykus kilnios ir tyros žmogiškosios meilės pavyzdžiais. Jei mylėsime Viešpatį savo žmogiška širdimi – juk kitokios ir neturime, – neskubėsime baigti to susitikimo, to meilės kupino pasimatymo su Juo.

Yra tokių, kurie neskuba. Jie noriai ir nepailstamai gali skaityti skaitinius, skelbti pranešimus ir naujienas. Bet, prasidėjus pagrindinei šv. Mišių daliai, Aukai tikrąja to žodžio prasme, jie ima skubėti, kliudo tikintiesiems pamaldžiai pagarbinti Kristų, Kunigą ir Atnašą, o po šv. Mišių – įpràsti ramiai ir be sumaišties Jam padėkoti, kad dar kartą mus aplankė.

Visi krikščionio širdies jausmai ir poreikiai vaisingiausiai įprasminami šv. Mišiose: per Kristų pasiekiame Tėvą Šventojoje Dvasioje. Kunigas turi ypač stengtis, kad visi tą žinotų ir tuo gyventų. Paprastai jokia kita veikla negali būti laikoma svarbesne už šią: padėti pažinti, pamilti ir garbinti Šventąją Eucharistiją.