„Kunigas atlieka du veiksmus: vieną pagrindinį, tikrajam Kristaus kūnui, ir antrą, mistiniam Kristaus kūnui. Antrasis veiksmas, arba tarnystė, priklauso nuo pirmojo, bet ne atvirkščiai“¹⁹.

Todėl svarbiausia kunigo tarnystės dalis ‒ tai rūpintis, kad visi katalikai prisiartintų prie Šventosios Aukos su vis didesniu tyrumu, nuolankumu ir pamaldumu. Jei kunigas dės pastangas šiai užduočiai, jis neapsigaus pats ir nesuklaidins savo brolių krikščionių sąžinių.

Per šv. Mišias mes garbiname Dievą ‒ su meile atliekame pirmąją kūrinio pareigą Kūrėjui: „Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauk!“²⁰ Bet ne šaltai, išoriškai, lyg vergas, o su artumo kupina pagarba ir prieraišumu, nes tokia yra švelni sūniška meilė.

Per šv. Mišias turime geriausią progą atsiteisti už savo pačių ir kitų žmonių nuodėmes, kad galėtume tarti su šv. Pauliumi: „Savo kūne papildau, ko dar trūksta Kristaus vargams“²¹. Šiame pasaulyje niekas nevaikšto vienas, niekas negali manyti nesąs bent iš dalies kaltas dėl blogio, kuris padaromas šioje žemėje – tai gimtosios nuodėmės ir daugybės asmeninių nuodėmių padarinys. Pamilkime pasiaukojimą, siekime atsiteisti už savo kaltes. Kaip? Per šv. Mišias vienydamiesi su Kristumi, Kunigu ir Auka: būtent Jis visada prisiims tą milžinišką Dievo kūrinių, taip pat tavo ir mano, neištikimybės naštą.