Kalvarijos Auka yra begalinis Kristaus dosnumo įrodymas. Mes visi – kiekvienas iš mūsų – visada ieškome sau naudos. Bet mūsų Viešpats Dievas neprieštarauja, kad per šv. Mišias Jam išsakytume visus savo poreikius. Ar yra žmonių, kurie neturėtų, ko prašyti? Viešpatie, ta liga... Viešpatie, tas liūdesys... Viešpatie, tas pažeminimas, kurio nepajėgiu pakelti iš meilės Tau... Linkime gero, laimės ir džiaugsmo sau ir artimiesiems. Mums skauda širdį dėl tų, kurie kenčia badą ar patiria neteisybę, kenčia vienatvės kartėlį, kurie paskutinėmis gyvenimo dienomis nesulaukia meilaus žvilgsnio nei pagalbos rankos.

Bet didžiausias skurdas, dėl kurio kenčiame, didžiausias nepriteklius, iš kurio norime išbristi, yra nuodėmė, atsitolinimas nuo Dievo, keliąs grėsmę sieloms amžinai pražūti. Nuvesti žmones į amžinąją Dievo meilės šlovę – to labiausiai trokštame švęsdami šv. Mišias, kaip ir Kristus, kai atidavė savo gyvybę Kalvarijoje.

Įpraskime su visišku nuoširdumu kreiptis į Viešpatį, kai Jis nužengia kunigo rankose kaip nekalta Auka. Pasitikėjimas Viešpaties pagalba suteiks mūsų sieloms jautrumo, kuris visada pasireikš gerais ir gailestingais, supratingais, švelnumo kupinais darbais dėl kenčiančių ir dėl tų, kurie dirbtinai vaizduoja tuščią apsimestinį pasitenkinimą, greitai virsiantį liūdesiu.