Kunigas – amžinybei

Kunigas, kuris taip išgyvena šv. Mišias: garbina, atsiteisia už nuodėmes, išsako maldavimus, dėkoja tapatindamasis su Kristumi ir moko kitus žmones paversti Altoriaus Auką krikščioniškojo gyvenimo centru ir šaknimi, tikrai paliudys neprilygstamą didybę savo pašaukimo ir tos žymės, kuria yra pažymėtas ir kurios nepraras visą amžinybę.

Manau, suprasite, kodėl tvirtinu, jog šalia tokio kunigo kai kurie kiti, elgdamiesi taip, lyg turėtų atsiprašinėti esą Dievo tarnai, yra ne kas kita, kaip apsirikimas – žmogiškas ir krikščioniškas apsirikimas. Gaila, nes pamažu jie ima apleisti savo tarnystę, mėgdžioti pasauliečius, ieškoti kitos veiklos, kuri pamažu užima tikrosios jų veiklos, kuriai yra pašaukti ir paskirti, vietą. Dažnai, pradėję vengti darbo dvasiškai rūpintis sielomis, vietoj to jie užima pasauliečiams būdingas sritis – socialinę ar politinę veiklą. Šis reiškinys yra klerikalizmas – tikrosios kunigo misijos patologija.