Bažnyčia yra šventa

Dabar geriau suprasime, kaip Bažnyčios vienybė veda mus šventumo link ir kad vienas iš esminių Bažnyčios šventumo aspektų yra vienybė, sutelkta į vieno Dievo trijuose asmenyse slėpinį: „Vienas kūnas ir viena Dvasia, kaip ir esate pašaukti į vieną savo pašaukimo viltį. Vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas krikštas. Vienas Dievas ir visų Tėvas, kuris virš visų, per visus ir visuose“¹⁹.

Šventumas reiškia ne ką kita, o vienybę su Dievu: kuo labiau artėjame prie Viešpaties, tuo šventesni tampame. Bažnyčia norėta ir įkurta Kristaus, taip Jis įvykdė Tėvo valią. Sūnaus Nuotakai padeda Šventoji Dvasia. Bažnyčia – Švenčiausiosios Trejybės kūrinys. Ji šventa, Ji – Motina, mūsų Šventoji Motina Bažnyčia. Bažnyčioje gėrimės tobulumu, kurį galėtume pavadinti pirmapradžiu ir baigtiniu, eschatologiniu. Apie tai kalba šv. Paulius laiške efeziečiams: „Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save, kad ją pašventintų, apvalydamas vandens nuplovimu ir žodžiu, kad padarytų sau garbingą Bažnyčią, neturinčią jokios dėmės nei raukšlės, nei nieko tokio, bet šventą ir nesuteptą“²⁰.

Pirmapradis ir esminis Bažnyčios šventumas gali būti paslėptas, bet niekada nebus sunaikintas, nes jis nenyksta: „Ir pragaro vartai jos nenugalės“²¹; kaip minėjau, jis gali likti neregimas žmogaus akims, tam tikru kone visuotinės tamsos metu. Tačiau šv. Petras duoda krikščionims gens sancta²², šventosios tautos vardą. Būdami šventos tautos nariai, visi tikintieji turi pašaukimą į šventumą, todėl turi stengtis atsiliepti į šią malonę ir patys tapti šventi. Tiek praeityje, tiek mūsų dienomis yra daugybė katalikų, kurie tikrai tapo šventais: jaunų ir senų, viengungių ir susituokusių, kunigų ir pasauliečių, vyrų ir moterų.

Bet, regis, asmeninis tokios tikinčiųjų daugybės šventumas nei anksčiau, nei dabar pernelyg netraukė dėmesio. Dažnai neįvertiname paprastų, eilinių, šventų žmonių, kurie gyvena ir dirba tarp mūsų. Nuodėmė ir neištikimybė žmogiškam žvilgsniui lengviau pastebima: mat blogis labiau traukia dėmesį.