Gens sancta, šventoji tauta, susideda iš menkų Dievo kūrinių: toks menamas prieštaringumas žymi vieną iš Bažnyčios slėpinio aspektų. Dieviška Bažnyčia kartu yra ir žmogiška, nes ją sudaro žmonės, o mes, žmonės, turime trūkumų: omnes homines terra et cinis²³, visi esame dulkės ir pelenai.

Mūsų Viešpats Jėzus Kristus, įkūręs šventąją Bažnyčią, tikisi, kad šios tautos nariai nepailsdami sieks šventumo. Ne visi ištikimai atsiliepia į šį Jo kvietimą. Todėl Kristaus Nuotakoje tuo pačiu metu pastebimas tiek išganymo kelio stebuklas, tiek tuo keliu einančiųjų menkystė.

„Dieviškasis Atpirkėjas viską sutvarkė taip, kad jo suburta bendruomenė būtų savita išbaigta bendrija su visais juridiniais ir socialiniais bruožais, skirtais tam, kad šiame pasaulyje tęstųsi Atpirkimo darbas... Jei Bažnyčioje pastebėsime ką nors, kas išduos mūsų žmogiškosios prigimties silpnumą, nelaikykime to Bažnyčios juridinės sandaros trūkumu, o priskirkime pražūtingam Jos narių polinkiui į blogį, kuriam veikti Dieviškasis Jos Įkūrėjas leidžia net ir pačiuose aukščiausiuose Mistinio Kūno nariuose, kad būtų išbandyta avių ir ganytojų dorybė ir visuose padaugėtų krikščioniškojo tikėjimo nuopelnų“²⁴.

Tokia yra Bažnyčios tikrovė čia ir dabar. Todėl Kristaus Nuotakos šventumas dera su joje esančiais trūkumų turinčiais žmonėmis. „Kristus nuo savo įkurtos bendruomenės neatskyrė nusidėjėlių. Todėl, jei kuris nors iš bendruomenės narių serga dvasinėmis ligomis, dėl to mūsų meilė Bažnyčiai neturėtų susilpnėti. Priešingai, turėtume jausti dar didesnį gailestį Jos nariams“²⁵.