Jei žmogus, pastebėjęs kokio nors, kad ir aukštas pareigas užimančio Bažnyčios nario trūkumus ir menkystę, pajunta, kad jo tikėjimas Bažnyčia ir Kristumi susilpnėjo, tai matyti, kad jis menkai subrendęs dvasiškai. Bažnyčiai nevadovauja nei Petras, nei Jonas, nei Paulius, jai vadovauja Šventoji Dvasia, o Viešpats pažadėjo, kad pasiliks šalia „per visas dienas iki pasaulio pabaigos“²⁶.

Paklausykite, ką kalba šv. Tomas apie sakramentų, pašvenčiamosios malonės ženklų ir priežasties, priėmimą: „Tas, kuris priima sakramentus, juos priima iš Bažnyčios tarno, tačiau ne iš jo, kaip konkretaus asmens, o kaip iš Bažnyčios tarno. Todėl, kol Bažnyčia leidžia jam atlikti šias pareigas, tas, kuris iš jo rankų priima sakramentą, netampa neverto tarno nuodėmės dalyviu, bet susivienija su Bažnyčia, kuri tą žmogų yra paskyrusi tarnu“²⁷. Jei Viešpats leidžia pasirodyti žmogiškosioms silpnybėms, į jas turėtume reaguoti taip pat, kaip pamatę sergančią arba aplaidžiai gydomą savo motiną: dar labiau ją mylėti, vidumi ir išoriškai parodyti jai savo meilę.

Jei iš tiesų mylime Bažnyčią, mums niekada nekils liguistas noras imti skelbti kai kurių jos vaikų nuodėmių ir dėl jų kaltinti Motiną. Bažnyčia, Kristaus Nuotaka, neprivalo recituoti jokio mea culpa. Tačiau mes privalome muštis į krūtinę: mea culpa, mea culpa, mea maxima culpa! Iš tikrųjų mes turime pripažinti asmeninę kaltę, o ne pulti Bažnyčią, pabrėždami ir perdėdami žmogiškuosius trūkumus, kurie šventojoje Bažnyčioje yra žmonių, galinčių nusikalsti, veiklos rezultatas. Tačiau jiems niekada nepavyks nei Jos sunaikinti, nei sutrikdyti pirmapradžio ir esminio Bažnyčios Šventumo.

Mūsų Viešpats Dievas labai taikliai prilygino Bažnyčią kluonui, kur kraunamas šienas ir kviečiai, netrukus tapsiantys ant stalo ir ant altoriaus gulinčia duona. Jis prilygino Bažnyčią ežeran metamam tinklui ex omni genere piscium congreganti²⁸, pagaunančiam gerų žuvų ir blogų žuvų, kurios paskui išmetamos.