Bažnyčios šventumo slėpinys – ta pirmapradė šviesa, kurią gali aptemdyti žmogiškųjų niekšybių šešėliai, ‒ atmeta menkiausią įtarimą ar abejonę mūsų Motinos grožiu. Ir mes neturime pasyviai leisti, kad kiti Ją įžeidinėtų. Neieškokime Bažnyčioje silpnų, neigiamiems vertinimams peno teikiančių Jos pusių, kaip tai daro kai kurie žmonės, nerodydami nei tikėjimo, nei meilės. Nesuprantu, kaip galima tikrai mylėti savo motiną ir taip su panieka apie ją kalbėti.

Mūsų Motina Šventa, nes gimė tyra ir per visą amžinybę liks be dėmės. Jei kartais nepajėgiame įžvelgti Jos nuostabaus veido, apsivalykime akis; jei pajuntame, kad Jos balsas mums nemalonus, pašalinkime iš ausų tai, kas kliudo girdėti Jos balso tone mylinčio Ganytojo balso atgarsius. Mūsų Motina yra šventa, dėl Kristaus šventumo, su kuriuo Ji susivienijusi kūnu – tai yra, su mumis visais ‒ ir dvasia, Šventąja Dvasia, kuri taip pat gyvena ir kiekvieno iš mūsų širdyje, jei pasiliekame Dievo malonėje.

Šventa, šventa, šventa! Drįstame giedoti Bažnyčiai, pratęsdami Švenčiausiosios Trejybės garbei skirtą himną. Tu esi šventa, Bažnyčia, Motina mano, nes tave įkūrė Šventas Dievo Sūnus. Tu šventa, nes taip nutarė Tėvas, viso šventumo šaltinis. Tu šventa, nes tau padeda Šventoji Dvasia, kuri gyvena visų tavo tikinčiųjų sielose, kad vienytų Tėvo vaikus, gyvensiančius Dangaus Bažnyčioje, amžinojoje Jeruzalėje.