Bažnyčios antgamtinis tikslas

Pradžioje norėčiau jums priminti šv. Kiprijono žodžius: „Visuotinė Bažnyčia suvokiama kaip tauta, kurios vienybę sudaro Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vienybė“¹. Todėl nesistebėkite, kad šią Švenčiausiosios Trejybės šventę pamokslas bus apie Bažnyčią; juk Bažnyčia giliai įsišaknijusi į esminį mūsų katalikiškojo tikėjimo slėpinį ‒ vieno Dievo trijuose asmenyse slėpinį.

Bažnyčia susitelkusi Trejybėje – toks visada buvo Bažnyčios Tėvų supratimas. Įsiklausykite, kokie aiškūs šventojo Augustino žodžiai: „Dievas gyvena savo šventovėje – ne tik Šventoji Dvasia, bet ir Tėvas bei Sūnus... Todėl šventoji Bažnyčia yra Dievo šventovė, visos Trejybės šventovė“².

Kitą sekmadienį, vėl visi kartu susirinkę, panagrinėsime dar vieną nuostabų šventosios Bažnyčios aspektą, matomą žodžiuose, kuriuos netrukus tarsime giedodami tikėjimo išpažinimą ir išreikšdami savo tikėjimą į Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią. Sakome: et in Spiritum Sanctum. O paskui: unam, sanctam, catholicam et apostolicam Ecclesiam³; išpažįstame, kad Katalikų Bažnyčia yra viena vienintelė, šventa, visuotinė, apaštalinė.

Visi, kurie iš tiesų myli Bažnyčią, geba rasti ryšį tarp šių keturių žodžių ir paties didžiausio mūsų šventojo tikėjimo slėpinio ‒ Švenčiausiosios Trejybės. „Mes tikime vieną, šventą, visuotinę ir apaštalinę Dievo Bažnyčią, kurioje priėmėme tikėjimą; pažįstame Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią ir esame pakrikštyti vardan Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios“⁴.

Sunkus laikotarpis

Kad to nepamirštume, turime dažnai apmąstyti, jog Bažnyčia yra didelis ir gilus slėpinys. Šiame gyvenime mes to niekada visiškai nesuvoksime. Jei Bažnyčios esmę bandytume paaiškinti vien savo protu, apibūdintume ją tik kaip panašiai mąstančių ir bendrų taisyklių besilaikančių žmonių bendriją. Tačiau tai nebūtų šventoji Bažnyčia.

Mes, katalikai, šventojoje Bažnyčioje atrandame savo tikėjimą, elgesio normas, maldą, brolybės jausmą, bendrystę su tais, kurie jau pasitraukė ir dabar apsivalo skaistykloje ‒ kenčiančia Bažnyčia, – ir su tais, kurie jau džiaugiasi palaiminguoju regėjimu ‒ triumfuojančia Bažnyčia, ‒ amžinai mylėdami triskart Šventą Dievą. Katalikų Bažnyčia yra čia, bet kartu peržengia istorijos ribas. Ji gimė apgaubta Švenčiausiosios Mergelės Marijos apsiaustu, gyvuoja kaip danguje, taip ir žemėje, ir šlovina Ją kaip savo Motiną.

Tvirtai tikėkime dieviškąja Bažnyčios esme ir, jei reikės, garsiai ją skelbkime, nes šiais laikais nemažai tokių, kurie, kūnu būdami Bažnyčioje, ir netgi aukštai, pamiršta pagrindines tiesas ir vaizduoja tokią Bažnyčią, kuri nėra nei šventa, nei viena, kuri negali būti apaštalinė, nes nesiremia Petro uola, kuri negali būti visuotinė, nes yra suskaldyta neteisėtos savivalės ir žmonių užgaidų.

Ir tai nėra kažkas naujo. Nuo pat tos akimirkos, kai mūsų Viešpats Jėzus Kristus įkūrė šventąją Bažnyčią, mūsų Motina patyrė nuolatinį persekiojimą. Galbūt tais laikais būdavo persekiojama atvirai; dabar dažnai tai daroma slapčiomis. Kaip praeityje, taip ir mūsų dienomis, Bažnyčia ir toliau puolama.

Dar sykį pakartosiu, kad nei iš prigimties, nei iš įpratimo nesu pesimistas. Kaip galima būti pesimistu, jei mūsų Viešpats pažadėjo būti su mumis „per visas dienas iki pasaulio pabaigos“?⁵ Šventosios Dvasios išliejimas susirinkusiems Vakarienbutyje mokiniams tapo pirmuoju viešu Bažnyčios pasireiškimu⁶.

Mūsų Viešpats Dievas, mylintis Tėvas, kuris mumis „rūpinasi ir saugo kaip savo akies lėliukę“⁷, kaip vaizdžiai pasakyta Šventajame Rašte, kad geriau suprastume – niekada nesiliauja Šventąja Dvasia šventinęs mylimo Sūnaus įsteigtos Bažnyčios. Tačiau dabar Bažnyčia išgyvena sunkų laikotarpį: sieloms tai didžios sumaišties laikai. Visur sklinda sutrikusiųjų šauksmas ir su dideliu triukšmu atgimsta per visus amžius padarytos klaidos.

Tikėjimo. Mums reikia tikėjimo. Jei žvelgsime tikėjimo žvilgsniu, pamatysime, kad „Bažnyčia saugo savyje ir skleidžia pasauliui savo pačios apologiją. Tas, kuris į Ją žiūri, kuris stebi Ją meilės tiesai kupinomis akimis, turi pripažinti, kad Ji, nepriklausomai nuo žmonių, kurie Ją sudaro, nepriklausomai nuo veikimo būdų, kuriais Ji pasireiškia, neša savyje visuotinės ir vienintelės šviesos, išlaisvinančios ir būtinos, dieviškos šviesos žinią“⁸.

Kai girdime erezijas, nes tai ne kas kita, kaip erezijos (niekada nemėgau eufemizmų), kai matome, kaip nebaudžiamai puolamas santuokos ir kunigystės šventumas, nekaltas mūsų Švenčiausiosios Mergelės Marijos Prasidėjimas, visuomet išlikęs Jos skaistumas ir visos kitos dovanos bei malonės, kuriomis Dievas Ją apdovanojo, kai matome, kaip puolamas Jėzaus Kristaus tikro buvimo Švenčiausiame Sakramente nuolatinis stebuklas, šv. Petro pirmumas ir net pats mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus prisikėlimas, argi įmanoma, kad siela neprisipildytų širdgėlos? Bet nepraraskite tikėjimo: „šventoji Bažnyčia nesunaikinama. Bažnyčia susvyruos, jei susvyruos Jos pamatai, bet ar įmanoma, kad Kristus susvyruotų? Kol Kristus nesvyruoja, Bažnyčia bus tvirta iki laikų pabaigos“⁹.

Žmogiškoji ir dieviškoji Bažnyčios pusės

Kaip kad Kristus turi dvi prigimtis: žmogiškąją ir dieviškąją, taip analogiškai galime kalbėti ir apie Bažnyčią, kurią sudaro žmogiškoji ir dieviškoji pusės. Visiems žinoma ir akivaizdi žmogiškoji Bažnyčios pusė. Čia, žemėje, Bažnyčią sudaro žmonės, Ji skirta žmonėms. O žmonėms duota laisvė, jie gali būti kilnūs ir menki, didvyriai ir bailiai.

Jei pripažintume tik šią, žmogiškąją, Bažnyčios pusę, niekada Jos nesuprastume, nes nebūtume priėję prie slėpinio vartų. Šventajame Rašte vartojami įvairūs iš žmogiškosios patirties paimti ir Dievo Karalystei bei jos buvimui tarp mūsų, Bažnyčioje, pritaikyti žodžiai. Šventajame Rašte Bažnyčia prilyginama aptvarui, kaimenei, namams, sėklai, vynuogynui, laukams, kur Dievas sėja ar stato... Bet Šventajame Rašte pabrėžiami ir kiti, visapusiškiausiai Bažnyčią apibūdinantys žodžiai: Bažnyčia yra Kristaus Kūnas.

Pats Kristus „paskyrė vienus apaštalais, kitus pranašais, evangelistais, ganytojais ir mokytojais, kad padarytų šventuosius tinkamus tarnystės darbui, Kristaus Kūno ugdymui“¹⁰. Šv. Paulius rašo, kad mes visi, nors mūsų ir daug, „esame vienas kūnas Kristuje, o pavieniui – vieni kitų nariai“¹¹. Koks šviesus yra mūsų tikėjimas! „Visi esame Kristuje, nes Jis yra Kūno – Bažnyčios galva“¹².

Tokį tikėjimą visada išpažino krikščionys. Kartu su manimi įsiklausykite į šiuos šv. Augustino žodžius: „Visas Kristus ‒ tai galva ir kūnas, neabejoju, kad visi gerai žinote šią tiesą. Galva – tai patsai mūsų Išganytojas, kuris kentėjo nuo Poncijaus Piloto, ir dabar, prisikėlęs iš numirusiųjų, sėdi Dievo Tėvo dešinėje. Jo kūnas yra Bažnyčia. Ne šita ar ana bažnyčia, o ta, kuri pasklidusi po visą pasaulį. Be to, Bažnyčia nėra vien ta, kuri gyvuoja tarp šių dienų žmonių, ‒ jai priklauso ir tie, kurie gyveno prieš mus, ir tie, kurie dar gyvens iki pasaulio pabaigos. Juk visós Bažnyčios, kurią sudaro visi tikintieji (nes jie visi yra Kristaus nariai), Galva yra iš Dangaus savo kūną valdantis Kristus. Nors tos Galvos kūniškai nematyti, Ji susivienijusi meile“¹³.

Dabar suprantate, kodėl negalima atskirti regimosios Bažnyčios nuo neregimosios. Bažnyčia kartu yra ir mistinis, ir teisinis kūnas. „Bažnyčia yra Kūnas, todėl ji regima akimis“¹⁴, mokė Leonas XIII. Regimajame Bažnyčios kūne matyti visi ją sudarančių šios žemės žmonių vargai, dvejonės, išdavystės. Bet Bažnyčia yra kur kas daugiau. Ji nesusilieja su žmonių klystkeliais: priešingai, ir mūsų dienomis Jai netrūksta dosnumo, didvyriškų poelgių, šventųjų, kurie gyvena tyliai ir su džiaugsmu tarnauja savo tikėjimo broliams bei seserims ir visoms sieloms.

Be to, turėkite omenyje, kad net jei bailumo būtų kur kas daugiau nei drąsos, vis tiek išliktų aiški ir nepaneigiama mistinė tikrovė, nors savo pojūčiais to ir nesuvokiame – tai Kristaus Kūnas, pats Mūsų Viešpats, Šventosios Dvasios veikimas, meilės kupinas Tėvo artumas.

Todėl žmogiškoji ir dieviškoji Bažnyčios pusės yra viena nuo kitos neatskiriamos. „Tai dieviška bendrija savo kilme, antgamtinė savo tikslu ir priemonėmis tam tikslui tiesiogiai pasiekti; bet kadangi ją sudaro žmonės, Ji taip pat yra žmonių bendrija“¹⁵. Bažnyčia gyva ir veikia pasaulyje, bet Jos tikslas ir galia yra ne žemėje, o Danguje.

Sunkiai apsiriktų tie, kurie charizmatinę Bažnyčią – esą tikrai įkurtą Kristaus – mėgintų atskirti nuo juridinės arba institucinės, kuri neva tėra žmonių kūrinys, tiesiog istorinių aplinkybių rezultatas. Bažnyčia yra tik viena. Kristus įkūrė vieną vienintelę Bažnyčią: regimąją ir neregimąją, turinčią aiškią sandarą ir hierarchiją, dieviškąja teise pagrįstą pamatinę struktūrą ir gilų antgamtinį gyvenimą, kuris ją įkvepia, palaiko ir teikia gyvybę.

Negalima pamiršti, kad, kurdamas Bažnyčią, „Viešpats Ją sumanė ir sudarė ne kaip keleto panašius bruožus turinčių, bet skirtingų bendruomenių visumą, be saitų, kurie darytų Bažnyčią nedaloma ir vienintele… Kai Jėzus Kristus kalba apie šį mistinį statinį, mini tik vieną Bažnyčią, savo Bažnyčią: „aš pastatysiu savo Bažnyčią“ (Mt 16, 18). Bet kuri kita, kuri būtų sugalvota, įkurta ne Jo, negali būti tikroji Jo Bažnyčia“¹⁶.

Kartoju: tikėjimo. Stiprinkime savo tikėjimą, melskime jo Švenčiausiosios Trejybės, kurios šventę šiandien švenčiame. Gali nutikti įvairiausių dalykų, tačiau triskart šventas Dievas niekada nepaliks savo Nuotakos.

Bažnyčios tikslas

Šv. Paulius pirmajame Laiško efeziečiams skyriuje teigia, kad Kristaus skelbta Dievo paslaptis atsiskleidžia Bažnyčioje. Dievas Tėvas „visa jam [Kristui] palenkė po kojų, o jį patį pastatė viršum visko, kad būtų galva Bažnyčios, kuri yra jo Kūnas, pilnatvė to, kuris visa visur pripildo“¹⁷. Dievo paslaptis – „amžių pilnatvei atėjus, visa, kas yra danguje ir žemėje, iš naujo suvienyti Kristuje tartum galvoje“¹⁸.

Nesuvokiama tyros ir neatlygintinos meilės paslaptis, nes Jis „palaimino mus Kristuje visokeriopa dvasine palaima danguje, mus išsirinkdamas jame prieš pasaulio sukūrimą, kad būtume šventi ir nesutepti jo akivaizdoje“¹⁹, iš meilės. Dievo meilei nėra ribų: pats šv. Paulius skelbia, jog mūsų Gelbėtojas trokšta, „kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą“²⁰.

Būtent toks ir tik toks yra Bažnyčios tikslas: visų sielų, kiekvienos atskirai išganymas. „Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“²¹. Tai siuntimas skelbti Kristaus mokymą ir krikštyti, kad mūsų sieloje per malonę apsigyventų Švenčiausioji Trejybė: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“²².

Paprasti, bet didingi žodžiai Evangelijos pagal Matą pabaigoje – jais pabrėžiama pareiga skelbti tikėjimo tiesas, sakramentinio gyvenimo svarba, nuolatinės Kristaus pagalbos savo Bažnyčiai pažadas. Nesame ištikimi Viešpačiui, jei apleidžiame šias antgamtines tiesas: krikščioniškojo tikėjimo nurodymus, moralės normas, sakramentinę praktiką. Šiuo įsakymu Kristus įsteigia savo Bažnyčią. Visa kita ‒ antraeiliai dalykai.

Bažnyčioje yra mūsų išganymas

Negalime pamiršti, kad Bažnyčia yra kur kas daugiau nei išganymo kelias: Bažnyčia yra vienintelis kelias. Tai nėra žmonių išsigalvojimas, taip nurodė Kristus: „Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas“²³. Todėl teigiama, kad Bažnyčia yra būtina – Ji būtina išsigelbėjimo priemonė. Dar antrajame amžiuje Origenas rašė: „Jei kuris nori išsigelbėti, tegu užeina į šiuos namus, kad galėtų išsigelbėti... Te nė vienas savęs neapgaudinėja: anapus šių namų, tai yra anapus Bažnyčios, niekas neišsigelbsti“²⁴. O šv. Kiprijonas teigia: „Jei bent vienas, nepatekęs į Nojaus laivą, būtų likęs gyvas (po tvano), galėtume pripažinti, kad tie, kurie palieka Bažnyčią, gali išvengti pasmerkimo“²⁵.

Extra Ecclesiam, nulla salus. Tai nuolatinis Bažnyčios Tėvų perspėjimas. „Anapus Katalikų Bažnyčios galima rasti visko, ‒ pripažįsta šv. Augustinas, ‒ tik ne išganymą. Galima turėti garbę, galima turėti sakramentus, galima giedoti „aleliuja“, galima atsiliepti „amen“, galima išpažinti Evangeliją, galima turėti tikėjimą į Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią ir tą tikėjimą skelbti, bet išganymą galima rasti tik Katalikų Bažnyčioje“²⁶.

Vis dėlto, kaip beveik prieš dvidešimt metų apgailestavo Pijus XII, „yra žmonių, kurie būtinybę priklausyti tikrajai Bažnyčiai, siekiant amžino išsigelbėjimo, sumenkina iki tuščio formalumo“²⁷. Ši tikėjimo dogma – Bažnyčios išganomosios veiklos ir rimtos apaštalinės krikščionių atsakomybės pagrindas. Vienas iš tiesioginių Kristaus nurodymų yra tas, kad per Krikštą mes turime tapti Jo mistinio Kūno dalimi. „Mūsų Išganytojas ne tik liepė visiems būti Bažnyčios nariais, Jis taip pat nustatė, kad Bažnyčia ‒ išsigelbėjimo priemonė, be kurios niekas nepateks į jo dangiškosios šlovės karalystę“²⁸.

Tai tikėjimo tiesa: tas, kuris nepriklauso Bažnyčiai – nebus išgelbėtas; o tas, kuris nepasikrikštys – netaps Bažnyčios dalimi. Kaip pažymi Tridento susirinkimas, po to, kai buvo paskelbta Evangelija, jei žmogus nepriėmė krikšto ir netrokšta jo priimti, nuteisinimas negalimas²⁹.

Toks visų laikų Bažnyčios reikalavimas; Bažnyčios, kuri, viena vertus, dovanoja mūsų sieloms apaštalinį užsidegimą, kita vertus, aiškiai parodo begalinį Dievo gailestingumą tvariniams.

Paklausykite, kaip tai aiškina šv. Tomas: „Krikšto sakramento nepriimti galima dviem būdais. Pirma, nei faktiškai, nei troškimu. Tai toks atvejis, kai žmogus nepasikrikštijo ir to padaryti nenori. Toks sąmoningų žmonių elgesys rodo panieką krikšto sakramentui. Todėl tokiomis aplinkybėmis nepasikrikštiję negali patekti į dangaus karalystę – jie nei sakramentiniu būdu, nei dvasiškai nepriklauso Kristui, o Jis vienas tegali mus išgelbėti. Antra, žmogus gali būti nekrikštytas, bet to norėti. Pavyzdžiui, žmogus trokšta pasikrikštyti, bet nespėja to padaryti, nes jį ištinka netikėta mirtis anksčiau, nei jis priima krikšto sakramentą. Žmonės, kuriems taip nutinka, gali būti išgelbėti net ir be krikšto, vien dėl noro, kylančio iš tikėjimo, kuris veikia meile. Ja Dievas, kurio galia nėra apribota regimų sakramentų, pašventina žmogų iš vidaus“³⁰.

Nors amžina antgamtinė laimė yra visiškai neatlygintina dovana ir joks žmogus jokiu pagrindu negali jos reikalauti, ypač po nuodėmės, ‒ mūsų Viešpats Dievas niekam jos neatsako: Jo dosnumas begalinis. „Visi puikiai žinome, kad tie, kurie nors ir nepažįsta mūsų švenčiausiosios religijos dėl nepakaltinamo nežinojimo, bet rūpestingai laikosi prigimtinio įstatymo ir jo nuostatų, Dievo įrašytų visų žmonių širdyse, yra nusistatę paklusti Dievui bei gyvena teisingai ir garbingai dieviškosios šviesos ir malonės padedami, gali pasiekti amžinąjį gyvenimą“³¹. Tik vienas Dievas žino, kas vyksta kiekvieno žmogaus širdyje, ir Jis nežvelgia į visus žmones bendrai, o kiekvienu rūpinasi atskirai. Niekam šioje žemėje nevalia spręsti apie amžinąjį išganymą ar pasmerkimą konkrečiu atveju.

Bet nepamirškime, kad sąžinė gali dėl savo kaltės iškrypti, užkietėti nuodėmėje ir priešintis gelbstinčio Dievo veikimui. Todėl būtina skelbti Kristaus mokymą, tikėjimo tiesas ir moralės normas. Todėl tokie svarbūs ir sakramentai – visi jie yra Jėzaus Kristaus įsteigti kaip Jo malonės instrumentinė priežastis³² ir priemonė prieš skurdą, kuris atsirado dėl mūsų gimtosios nuodėmės³³. Būtent todėl svarbu dažnai eiti išpažinties ir priimti Eucharistinę Komuniją.

Taigi, be galo didelė visų Bažnyčios narių, o ypač ganytojų, atsakomybė, aiškiai apibrėžta šiais šventojo Pauliaus žodžiais: „Aš karštai prašau dėl Dievo ir Kristaus Jėzaus, kuris teis gyvuosius ir mirusiuosius, dėl jo apsireiškimo ir karalystės: skelbk žodį, veik laiku ir nelaiku, bark, drausk, ragink su didžiu kantrumu ir kaip išmanydamas. Ateis toks laikas, kai žmonės nebepakęs sveiko mokslo, bet, pasidavę savo įgeidžiams, susivadins sau mokytojų krūvą, kad tie dūzgentų ausyse; jie nukreips ausis nuo tiesos, o atvers pasakoms“³⁴.

Išbandymo metas

Sunku būtų apsakyti, kiek kartų išsipildė šie pranašiški Apaštalo žodžiai. Bet tik aklas nepastebėtų, kad pasitvirtino jie kone pažodžiui. Atmetamas mokymas apie Dievo įstatymą ir Bažnyčios įsakymus, iškraipoma palaiminimų prasmė, į juos žvelgiama per sociopolitinę prizmę, o tie, kurie stengiasi būti nuolankūs, romūs ir tyros širdies, laikomi neišmanėliais ar atavistiškais praeities gynėjais. Nebepakeliamas skaistybės jungas, išsigalvojama tūkstančiai būdų, kaip pasišaipyti iš dieviškų Kristaus nurodymų.

Yra vienas visa apibendrinantis požymis – tai noras pakeisti antgamtinius Bažnyčios tikslus. Teisingumas kai kurių žmonių jau suprantamas ne kaip šventas gyvenimas, o kaip nuožmi politinė kova, daugiau ar mažiau nuspalvinta marksizmo pasaulėžiūros, niekaip nesuderinamos su krikščioniškuoju tikėjimu. Išsilaisvinimas, jų nuomone, tai ne kiekvieno žmogaus asmeninė kova, siekiant išvengti nuodėmės, bet visos žmonijos užduotis, kuri pati savaime gali būti kilni ir teisinga, bet ji neturės reikšmės krikščioniui, jei sumenkins vienintelį esminį žmonijai reikalingą dalyką³⁵ – amžiną kiekvienos sielos išgelbėjimą.

Dėl aklumo, kuris atsiranda nutolus nuo Dievo, ‒ „ši tauta šlovina mane lūpomis, bet jos širdis toli nuo manęs“³⁶, ‒ kuriamas toks Bažnyčios vaizdas, kuris neturi nieko bendra su Kristaus įsteigtąja Bažnyčia. Net šventasis Altoriaus Sakramentas ‒ Kalvarijos aukos atnaujinimas ‒ yra išniekintas, sumenkintas iki paprasčiausio simbolio, vadinamo „žmonių tarpusavio komunija“. Kas būtų nutikę sieloms, jei mūsų Viešpats nebūtų atidavęs už mus savo paskutinio brangaus Kraujo lašo?! Kaip galima šitaip paniekinti amžiną ir tikrą Kristaus buvimo tabernakulyje stebuklą? Jis ten tam, kad Jį lankytume, kad Jį garbintume, kad, kaip būsimos šlovės garantiją, priimtume pasiryžimą sekti Jo pėdomis.

Dabartiniai laikai – išbandymo metas. Privalome melsti Viešpatį ir nesiliaudami visa gerkle šaukti³⁷, kad šis išbandymų metas būtų sutrumpintas, kad Viešpats gailestingai pažvelgtų į savo Bažnyčią ir ganytojų bei visų tikinčiųjų sieloms dar kartą suteiktų antgamtinės šviesos. Bažnyčiai nereikia stengtis patikti žmonėms, nes žmonės nei pavieniui, nei bendruomenėje niekada nesuteiks amžinojo išgelbėjimo ‒ gelbsti Dievas.

Sūniška meilė Bažnyčiai

Šiandien labai svarbu garsiai pakartoti šv. Petro žodžius Jeruzalės įtakingiesiems: „Jėzus yra akmuo, kurį jūs, statytojai, atmetėte ir kuris tapo kertiniu akmeniu. Ir nėra niekame kitame išsigelbėjimo, nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti“³⁸.

Taip kalbėjo pirmasis popiežius, uola, ant kurios Kristus, vedamas sūniško atsidavimo Viešpačiui ir rūpesčio ta maža kaimene, kuri Jam buvo patikėta, pastatė savo Bažnyčią. Iš Petro ir kitų apaštalų pirmieji krikščionys perėmė švelnią meilę Bažnyčiai.

Bet ar jaučiate, kiek mažai pagarbos tėra kasdienėse kalbose apie mūsų Šventąją Motiną Bažnyčią? Tikra paguoda skaityti senųjų krikščionių Tėvų žodžius, kupinus begalinės meilės Kristaus Bažnyčiai! „Mylėkime Viešpatį, mūsų Dievą, mylėkime Jo Bažnyčią, ‒ rašo šv. Augustinas. – Jį ‒ kaip Tėvą, Ją – kaip Motiną. Te niekas nesako: „Žinoma, aš garbinu stabus, prašau žiniuonių ir burtininkų patarimų, bet neapleidžiu Dievo Bažnyčios, aš – katalikas.“ Liksite šalia Motinos, bet įžeisite Tėvą. Kiti kalba maždaug taip: „Dievas nuo to teapsaugo; aš neprašau burtininkų patarimų, neklausinėju žiniuonių, nesidomiu šventvagiškais ateities spėjimais, negarbinu demonų, netarnauju akmeniniams dievams, bet priklausau Donato partijai.“ Kas jums iš to, kad neįžeidėte Tėvo, jeigu Jis atkeršys už Motiną, kurią įžeidžiate“³⁹. O šv. Kiprijonas yra dar trumpiau pasakęs: „Tas, kuris Bažnyčios nelaiko savo Motina, negali Dievo laikyti savo Tėvu“⁴⁰.

Šiais laikais daug žmonių nenori klausytis tikrojo mokymo apie Šventąją Motiną Bažnyčią. Yra tokių, kurie trokšta perkurti šią instituciją, imtis beprotybės įdiegti į Mistinį Kristaus Kūną demokratiją, kaip ji suprantama, arba, tiksliau, kokios tariama siekiant pilietinėje visuomenėje: visi lygūs visais atžvilgiais. Jie nesutinka pripažinti, kad Bažnyčią pagal dievišką potvarkį sudaro popiežius, vyskupai, kunigai, diakonai ir pasauliečiai. Taip norėjo Jėzus.

Bažnyčia yra hierarchinė institucija, nes tokia Dievo valia. Vatikano Antrajame susirinkime Ji vadinama hierarchiškai sutvarkyta bendrija⁴¹, kurios tarnai turi šventąją galią⁴². Hierarchija ne tik suderinama su laisve, bet ir tarnauja Dievo vaikų laisvei⁴³.

Demokratijos terminas Bažnyčioje neturi prasmės; Bažnyčia, kartoju, yra hierarchiška pagal Dievo valią. Tačiau hierarchija reiškia šventą valdymą ir šventą tvarką, o ne žmogišką savivalę ar žmogaus nevertą despotizmą. Bažnyčioje Viešpats įkūrė hierarchinę tvarką, kurios nevalia pakeisti tironija, nes valdžia, kaip ir klusnumas, yra tarnavimas.

Bažnyčioje yra lygybė: pakrikštyti mes visi esame lygūs, nes esame to paties Dievo, mūsų Tėvo, vaikai. Kaip tarp krikščionių, nėra jokio skirtumo tarp popiežiaus ir ką tik prie Bažnyčios prisijungusio asmens. Bet ši esminė lygybė neduoda pagrindo keisti Bažnyčios struktūros, kiek ji nustatyta Kristaus. Pagal aiškiai išreikštą Dievo valią mes turime skirtingas funkcijas, kurios susijusios su skirtinga galia, šventimų sakramentu pašvęstiems Bažnyčios tarnams suteikta neišdildoma žyme. Šios sąrangos viršūnėje yra Petro įpėdinis, o su juo ir po jo ‒ visi vyskupai su trejopa misija šventinti, vadovauti ir mokyti.

Atleiskite dėl primygtinio kartojimosi: tikėjimo ir moralės tiesos nenustatomos balsų dauguma – jos sudaro paveldą – depositum fidei, ‒ Kristaus skirtą visiems tikintiesiems ir – kaip Jo išdėstytą ir patvirtintą mokymą ‒ patikėtą Bažnyčios Magisteriumui.

Būtų klaidinga manyti, kad jei žmonės jau galbūt ėmė geriau suvokti tarpusavio solidarumo ryšius, būtina keisti Bažnyčios sandarą, derinti ją prie dabartinių laikų. Laikas nepriklauso žmonėms, ar jie būtų dvasininkai, ar ne. Laikas priklauso Dievui – tai Jis yra istorijos Viešpats. Bažnyčia teiks sieloms išgelbėjimą tik jeigu liks ištikima Kristui savo sąranga, dogmomis ir moraliniu mokymu.

Taigi atsisakykime kalno pamokslo nepaisančios idėjos, kad Bažnyčia siekia žmogiškosios laimės žemėje, nes žinome, kad vienintelis Jos uždavinys – tai nuvesti sielas į amžinąją garbę rojuje; atmeskime kiekvieną natūralistinį sprendimą, kuriuo neatsižvelgiama į pirmaeilę Dievo malonės svarbą; atmeskime materialistinį požiūrį, kuriuo siekiama menkinti dvasinių vertybių svarbą žmogaus gyvenime; lygiai taip pat atmeskime ir sekuliaristines teorijas, kuriomis siekiama Dievo Bažnyčios tikslus sutapatinti su žemiškųjų valstybių siekiais, klaidinant dėl Jos esmės, institucijų, veikimo, kuris neva pasižymi laikinajai žmonių bendrijai būdingais bruožais.

Dievo išminties gelmė

Prisiminkite šv. Pauliaus laiške skaitytas mintis: „O Dievo turtų, išminties ir pažinimo gelme! Kokie neištiriami jo sprendimai ir nesusekami jo keliai! Ir kas gi pažino Viešpaties mintį? Ir kas buvo jo patarėjas? Arba kas jam yra davęs pirmas, kad jam būtų atmokėta? Iš jo, per jį ir jam yra visa. Jam šlovė per amžius! Amen“⁴⁴. Kokie menki Dievo žodžių šviesoje atrodo tikslai žmonių, kurie mėgina pakeisti tai, ką mūsų Viešpats nustatė!

Privalau nenutylėti, kad dabar visur pasitvirtina keistas žmogaus gebėjimas: neįstengdamas kovoti su Dievu, jis puola kitus, tampa siaubingu blogio įrankiu, kuria progas nuodėmei ir suvedžioja, skleidžia sąmyšį, kuris skatina vidujai blogiems veiksmams ir pristato juos kaip gerus.

Neišmanymo visada buvo, bet dabar didžiausias neišmanymas tikėjimo ir moralės klausimais neretai maskuojamas aukštais, tariamai teologiškais terminais. Todėl Kristaus nurodymas savo apaštalams, kurį ką tik girdėjome Evangelijoje, įgyja, jei tai įmanoma, dar labiau delsti neleidžiantį aktualumą: „Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones“⁴⁵. Negalime likti vieni kitiems abejingi, negalime sukryžiuoti rankų, negalime užsidaryti savyje. Kilkime kovai, dėl Dievo, už taiką, ramybę, doktriną.

Turime būti supratingi ir iš visos širdies apgaubti pasaulį meilės skraiste. Tokios meilės, kuri stiprintų mūsų tikėjimą, ugdytų mūsų viltį ir mums patiems teiktų tvirtumo, kad galėtume garsiai skelbti, jog Bažnyčia ne tokia, kokią kai kurie žmonės vaizduoja. Bažnyčia yra Dievo, o Jos tikslas tik vienas ‒ sielų išganymas. Artėkime prie Viešpaties, kalbėkime su Juo akis į akį maldoje, prašykime atleidimo už savo pačių menkystę, atsiteiskime už savo ir kitų žmonių kaltes, kurie šiais sąmyšio kupinais laikais galbūt nepajėgia suvokti, kaip sunkiai įžeidžia Dievą.

Šį sekmadienį per šv. Mišias nekruvinu būdu atnaujinant kruviną Kalvarijos auką, Jėzus ‒ Kunigas ir Auka – pasiaukos už žmonių nuodėmes. Nepalikime Jo vieno, teįsižiebia mūsų krūtinėje karštas noras būti su Juo prie Kryžiaus, tesustiprėja mūsų šauksmas Tėvui, gailestingajam Dievui, tegrąžina Jis ramybę pasauliui, Bažnyčiai ir mūsų sąžinėms.

Jeigu taip elgsimės, prie Kryžiaus sutiksime Švenčiausiąją Mergelę Mariją, Dievo ir mūsų Motiną. Jos palaimintos rankos vedini ateisime pas Jėzų, o per Jį pasieksime Tėvą Šventojoje Dvasioje.