Ištikimybė Bažnyčiai

Šio sekmadienio liturgijos tekstai – kreipinių į Viešpatį grandinė. Sakome Jam, kad Jis mūsų ramstis, mūsų uola, mūsų gelbėtojas¹. Maldoje skamba ir šis šv. Mišių pradžios motyvas: „Tu niekad neatimi šviesos iš tų, kurie tvirtai įsikimba į tavo meilę“².

Šv. Mišių atliepiamojoje psalmėje mes vėl Jo šaukiamės: „Būdamas pavojuje, šaukiausi Viešpaties, ir jis manęs išklausė. Viešpatie, išgelbėk mane nuo klastingų lūpų ir apgaulingo liežuvio. Viešpatie, mano Dieve, prie tavęs glaudžiuosi!“³. Jaudinamas Dievo, mūsų Tėvo, atkaklumas, primena mums, jog visada, kas benutiktų, turime artintis prie Jo gailestingumo. Taip pat ir dabar, šiuo metu, kai Bažnyčią alina sumaištį keliantys balsai. Tai paklydimo laikai, nes daugeliui sielų trūksta gerų ganytojų, kurie yra kitas Kristus ir veda jas prie Viešpaties Meilės, o sutinka vagis ir plėšikus, kurie ateina vien vogti, žudyti ir naikinti⁴.

Nebijokime. Bažnyčia, Kristaus Kūnas, visada išliks Gerojo Ganytojo kelias ir avidė, tvirtas pagrindas ir visiems žmonėms atviras kelias. Tai ką tik perskaitėme Evangelijoje: „Eik į kelius bei patvorius ir varu varyk, kad mano namai būtų pilni“⁵.

Bet kas gi yra Bažnyčia? Kur yra Bažnyčia? Nemažai krikščionių, apstulbę ir išmušti iš vėžių, nesulaukia užtikrintų atsakymų į šiuos klausimus ir galbūt ima manyti, kad tie atsakymai, amžiais suformuluoti Bažnyčios mokymo ir kurių esmė paprastai bei aiškiai išdėstyta geruose katekizmuose, paseno ir turi būti pakeisti naujais. Regis, atsirado daugybė veiksnių ir kliūčių, temdančių šviesų Bažnyčios veidą. Vieni tvirtina, kad Bažnyčia yra čia ir dabar, todėl privalo prisitaikyti prie vadinamųjų „naujųjų laikų“. Kiti šaukia, kad Bažnyčia tėra vien žmonių solidarumo troškimas, todėl turime Ją priderinti prie dabartinių aplinkybių.

Jie klysta. Šiandien Bažnyčia yra ta pati, kurią įkūrė Kristus, ir negali būti jokia kita. „Apaštalai ir jų įpėdiniai yra Dievo vietininkai, paskirti vadovauti Bažnyčiai, kurios pagrindas yra tikėjimas ir tikėjimo sakramentai. Lygiai taip, kaip jiems neleidžiama įkurti kitą Bažnyčią, negalima perduoti kito tikėjimo nei steigti kitų sakramentų. Būtent sakramentais, kurie ištekėjo iš prie kryžiaus prikalto Kristaus šono, buvo pastatyta mūsų Bažnyčia“⁶. Bažnyčią galime atpažinti iš keturių požymių, kurie buvo įtraukti į „Tikėjimo išpažinimą“ per vieną iš pirmųjų Susirinkimų ir kuriuos minime per šv. Mišias: „Vieną, šventą, visuotinę, apaštalinę Bažnyčią“⁷. Tai pagrindiniai Bažnyčios požymiai, kylantys iš Jos prigimties, kaip to norėjo Kristus. Kartu šie požymiai yra ženklai, žymenys, skirią Bažnyčią nuo bet kokių kitų žmonių bendrijų, net jei jose taip pat girdime tariant Kristaus vardą.

Šiek tiek daugiau nei prieš šimtmetį popiežius Pijus IX trumpai apibrėžė šį tradicinį mokymą: „Tikroji Kristaus Bažnyčia įkurta ir atpažįstama, Dievo sutvarkymu, iš keturių požymių, kuriais, kaip tvirtiname tikėjimo išpažinime, privaloma tikėti. Kiekvienas iš jų yra taip susijęs su likusiais, kad negali būti atskirtas nuo kitų. Iš to seka, kad Ta, kuri tikrai yra ir vadinasi visuotinė, sykiu turi spindėti vienybės, šventumo bei apaštališkosios įpėdinystės privilegijomis“⁸. Kartoju: toks yra tradicinis, dar kartą Vatikano Antrajame susirinkime apibrėžtas Bažnyčios mokymas, nors pastaraisiais metais kai kurie jį pamiršo ir pasidavė netikram ekumenizmui. „Tai vienatinė Kristaus Bažnyčia, kurią Tikėjimo išpažinime išpažįstame esant vieną, šventą, visuotinę ir apaštališką. Ją mūsų Atpirkėjas prisikėlęs perdavė ganyti Petrui; jam ir kitiems apaštalams pavedė Ją skleisti ir valdyti; Ją visiems amžiams pastatė kaip „tiesos šulą ir atramą“⁹.

Bažnyčia yra viena

„Kad jie būtų viena, kaip ir mes“¹⁰, ‒ šaukia Kristus savo Tėvui. „Tegul visi bus viena! Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse“¹¹. Toks Jėzaus Kristaus skatinimas susivienyti nuolat sklido iš jo lūpų, nes „kiekviena suskilusi karalystė bus nusiaubta, ir joks suskilęs miestas ar namas neišsilaikys“¹². Pamokslas dvelkia karštu užsidegimu: „Ir kitų avių dar turiu, kurios ne iš šios avidės; ir jas man reikia atvesti; jos klausys mano balso, ir bus viena kaimenė, vienas ganytojas“¹³.

Kokius nuostabius akcentus parinko mūsų Viešpats, kalbėdamas apie šią doktriną! Vartoja daug žodžių ir vaizdų, kad ją geriau suprastume, kad tas aistringas vienybės troškimas liktų įsirėžęs sieloje. „Aš esu tikrasis vynmedis, o mano Tėvas – vynininkas. Kiekvieną mano šakelę, neduodančią vaisiaus, jis išpjauna, o kiekvieną vaisingą šakelę apvalo, kad ji duotų dar daugiau vaisių. Pasilikite manyje, tai ir aš jumyse pasiliksiu. Kaip šakelė negali duoti vaisiaus pati iš savęs, nepasilikdama vynmedyje, taip ir jūs bevaisiai, nepasilikdami manyje. Aš esu vynmedis, o jūs šakelės. Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių; nuo manęs atsiskyrę jūs negalite nieko nuveikti“¹⁴.

Argi nematote, kad tie, kurie nutolsta nuo Bažnyčios, net jei juos gaubia veši lapija, netrukus išdžiūsta, o jų vaisiai tampa gyvu puviniu? Mylėkite šventą, apaštalinę, Romos – vieną! – Katalikų Bažnyčią! Kaip rašo šv. Kiprijonas: „Tie, kurie kaupia kitur, už Bažnyčios ribų, skaldo Kristaus Bažnyčią“¹⁵. O šv. Jonas Auksaburnis tvirtina: „Neatsiskirk nuo Bažnyčios. Nieko nėra tvirtesnio už Bažnyčią. Tavo viltis yra Bažnyčia; tavo išganymas yra Bažnyčia; tavo prieglobstis yra Bažnyčia. Ji aukštesnė už dangų ir platesnė už žemę, Ji niekad nesensta, Jos galia amžina“¹⁶.

Ginti Bažnyčios vienybę reiškia gyventi vienybėje su Jėzumi Kristumi, kuris yra mūsų vynmedis. Kaip? Stiprinant mūsų ištikimybę nuolatiniam Bažnyčios mokymui: „Juk išties Šventoji Dvasia nebuvo pažadėta šv. Petro įpėdiniams tam, kad su jos pasirodymu jie imtų skelbti naują mokymą, bet tam, kad jai padedant, jie šventai išsaugotų ir ištikimai skelbtų per apaštalus perduotą Šventosios Dvasios apreiškimą arba tikėjimo paveldą – depositum fidei“¹⁷. Taip mes išsaugosime vienybę: gerbdami mūsų nesuteptą Motiną, mylėdami Romos Popiežių.

Yra žmonių, kurie teigia, kad mūsų Bažnyčios narių skaičius mąžta. Aš jiems atsakyčiau, kad jei visi ištikimai saugotume Kristaus mokymą, mūsų gretos netruktų pagausėti, nes Dievas nori, kad Jo namai būtų pilni. Bažnyčioje atrandame Kristų, kuris yra mūsų meilių Meilė. Visiems turime linkėti šio pašaukimo, šio nuoširdaus svaiginamo mūsų sielos džiaugsmo, gailestingosios Jėzaus Širdies tyro švelnumo.

Dažnai girdime sakant, kad turime būti ekumeniški. Tebūnie. Tačiau nuogąstauju, kad už kai kurių ekumeninėmis pasiskelbusių iniciatyvų slypi apgaulė: juk tos veiklos neveda Kristaus meilės, tikrojo vynmedžio link. Todėl jos neneša vaisių. Kasdien prašau Viešpaties, kad išplėstų mano širdį, kad meilė visiems žmonėms, kurią Jis paliko mano sieloje, toliau darytųsi vis antgamtiškesnė, nesvarbu, kokios jie rasės, tautos, kultūros ar turtinės padėties. Nuoširdžiai gerbiu visus, tiek katalikus, tiek nekatalikus, tiek tuos, kurie kažką tiki, tiek tuos, kurie netiki, nors dėl jų man liūdna. Tačiau Kristus įkūrė vieną Bažnyčią, Jis teturi vieną Nuotaką.

Krikščionių vienybė? Taip. Ir netgi daugiau: vienybė visų, kurie tiki Dievą. Bet yra tik viena tikra Bažnyčia. Jos nereikia perkurti iš išsibarsčiusių po pasaulį dalių. Ir Jai nereikia jokio apsivalymo, kad pagaliau taptų švari. „Kristaus Nuotaka negali būti neištikima, nes Ji garbinga ir tyra. Jai priklauso tik vieni namai, Ji skaisčiu drovumu saugo vieno vestuvinio guolio neliečiamumą. Tai Ji saugo mus Dievui, tai Ji savo pagimdytus vaikus paskiria Jo Karalystei. Visi, kurie atsiskiria nuo Bažnyčios, susijungia su svetimautoja ir atitolsta nuo Bažnyčios pažadų. Tas, kuris palieka Kristaus Bažnyčią, nesulauks Kristaus apdovanojimo“¹⁸.

Bažnyčia yra šventa

Dabar geriau suprasime, kaip Bažnyčios vienybė veda mus šventumo link ir kad vienas iš esminių Bažnyčios šventumo aspektų yra vienybė, sutelkta į vieno Dievo trijuose asmenyse slėpinį: „Vienas kūnas ir viena Dvasia, kaip ir esate pašaukti į vieną savo pašaukimo viltį. Vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas krikštas. Vienas Dievas ir visų Tėvas, kuris virš visų, per visus ir visuose“¹⁹.

Šventumas reiškia ne ką kita, o vienybę su Dievu: kuo labiau artėjame prie Viešpaties, tuo šventesni tampame. Bažnyčia norėta ir įkurta Kristaus, taip Jis įvykdė Tėvo valią. Sūnaus Nuotakai padeda Šventoji Dvasia. Bažnyčia – Švenčiausiosios Trejybės kūrinys. Ji šventa, Ji – Motina, mūsų Šventoji Motina Bažnyčia. Bažnyčioje gėrimės tobulumu, kurį galėtume pavadinti pirmapradžiu ir baigtiniu, eschatologiniu. Apie tai kalba šv. Paulius laiške efeziečiams: „Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save, kad ją pašventintų, apvalydamas vandens nuplovimu ir žodžiu, kad padarytų sau garbingą Bažnyčią, neturinčią jokios dėmės nei raukšlės, nei nieko tokio, bet šventą ir nesuteptą“²⁰.

Pirmapradis ir esminis Bažnyčios šventumas gali būti paslėptas, bet niekada nebus sunaikintas, nes jis nenyksta: „Ir pragaro vartai jos nenugalės“²¹; kaip minėjau, jis gali likti neregimas žmogaus akims, tam tikru kone visuotinės tamsos metu. Tačiau šv. Petras duoda krikščionims gens sancta²², šventosios tautos vardą. Būdami šventos tautos nariai, visi tikintieji turi pašaukimą į šventumą, todėl turi stengtis atsiliepti į šią malonę ir patys tapti šventi. Tiek praeityje, tiek mūsų dienomis yra daugybė katalikų, kurie tikrai tapo šventais: jaunų ir senų, viengungių ir susituokusių, kunigų ir pasauliečių, vyrų ir moterų.

Bet, regis, asmeninis tokios tikinčiųjų daugybės šventumas nei anksčiau, nei dabar pernelyg netraukė dėmesio. Dažnai neįvertiname paprastų, eilinių, šventų žmonių, kurie gyvena ir dirba tarp mūsų. Nuodėmė ir neištikimybė žmogiškam žvilgsniui lengviau pastebima: mat blogis labiau traukia dėmesį.

Gens sancta, šventoji tauta, susideda iš menkų Dievo kūrinių: toks menamas prieštaringumas žymi vieną iš Bažnyčios slėpinio aspektų. Dieviška Bažnyčia kartu yra ir žmogiška, nes ją sudaro žmonės, o mes, žmonės, turime trūkumų: omnes homines terra et cinis²³, visi esame dulkės ir pelenai.

Mūsų Viešpats Jėzus Kristus, įkūręs šventąją Bažnyčią, tikisi, kad šios tautos nariai nepailsdami sieks šventumo. Ne visi ištikimai atsiliepia į šį Jo kvietimą. Todėl Kristaus Nuotakoje tuo pačiu metu pastebimas tiek išganymo kelio stebuklas, tiek tuo keliu einančiųjų menkystė.

„Dieviškasis Atpirkėjas viską sutvarkė taip, kad jo suburta bendruomenė būtų savita išbaigta bendrija su visais juridiniais ir socialiniais bruožais, skirtais tam, kad šiame pasaulyje tęstųsi Atpirkimo darbas... Jei Bažnyčioje pastebėsime ką nors, kas išduos mūsų žmogiškosios prigimties silpnumą, nelaikykime to Bažnyčios juridinės sandaros trūkumu, o priskirkime pražūtingam Jos narių polinkiui į blogį, kuriam veikti Dieviškasis Jos Įkūrėjas leidžia net ir pačiuose aukščiausiuose Mistinio Kūno nariuose, kad būtų išbandyta avių ir ganytojų dorybė ir visuose padaugėtų krikščioniškojo tikėjimo nuopelnų“²⁴.

Tokia yra Bažnyčios tikrovė čia ir dabar. Todėl Kristaus Nuotakos šventumas dera su joje esančiais trūkumų turinčiais žmonėmis. „Kristus nuo savo įkurtos bendruomenės neatskyrė nusidėjėlių. Todėl, jei kuris nors iš bendruomenės narių serga dvasinėmis ligomis, dėl to mūsų meilė Bažnyčiai neturėtų susilpnėti. Priešingai, turėtume jausti dar didesnį gailestį Jos nariams“²⁵.

Jei žmogus, pastebėjęs kokio nors, kad ir aukštas pareigas užimančio Bažnyčios nario trūkumus ir menkystę, pajunta, kad jo tikėjimas Bažnyčia ir Kristumi susilpnėjo, tai matyti, kad jis menkai subrendęs dvasiškai. Bažnyčiai nevadovauja nei Petras, nei Jonas, nei Paulius, jai vadovauja Šventoji Dvasia, o Viešpats pažadėjo, kad pasiliks šalia „per visas dienas iki pasaulio pabaigos“²⁶.

Paklausykite, ką kalba šv. Tomas apie sakramentų, pašvenčiamosios malonės ženklų ir priežasties, priėmimą: „Tas, kuris priima sakramentus, juos priima iš Bažnyčios tarno, tačiau ne iš jo, kaip konkretaus asmens, o kaip iš Bažnyčios tarno. Todėl, kol Bažnyčia leidžia jam atlikti šias pareigas, tas, kuris iš jo rankų priima sakramentą, netampa neverto tarno nuodėmės dalyviu, bet susivienija su Bažnyčia, kuri tą žmogų yra paskyrusi tarnu“²⁷. Jei Viešpats leidžia pasirodyti žmogiškosioms silpnybėms, į jas turėtume reaguoti taip pat, kaip pamatę sergančią arba aplaidžiai gydomą savo motiną: dar labiau ją mylėti, vidumi ir išoriškai parodyti jai savo meilę.

Jei iš tiesų mylime Bažnyčią, mums niekada nekils liguistas noras imti skelbti kai kurių jos vaikų nuodėmių ir dėl jų kaltinti Motiną. Bažnyčia, Kristaus Nuotaka, neprivalo recituoti jokio mea culpa. Tačiau mes privalome muštis į krūtinę: mea culpa, mea culpa, mea maxima culpa! Iš tikrųjų mes turime pripažinti asmeninę kaltę, o ne pulti Bažnyčią, pabrėždami ir perdėdami žmogiškuosius trūkumus, kurie šventojoje Bažnyčioje yra žmonių, galinčių nusikalsti, veiklos rezultatas. Tačiau jiems niekada nepavyks nei Jos sunaikinti, nei sutrikdyti pirmapradžio ir esminio Bažnyčios Šventumo.

Mūsų Viešpats Dievas labai taikliai prilygino Bažnyčią kluonui, kur kraunamas šienas ir kviečiai, netrukus tapsiantys ant stalo ir ant altoriaus gulinčia duona. Jis prilygino Bažnyčią ežeran metamam tinklui ex omni genere piscium congreganti²⁸, pagaunančiam gerų žuvų ir blogų žuvų, kurios paskui išmetamos.

Bažnyčios šventumo slėpinys – ta pirmapradė šviesa, kurią gali aptemdyti žmogiškųjų niekšybių šešėliai, ‒ atmeta menkiausią įtarimą ar abejonę mūsų Motinos grožiu. Ir mes neturime pasyviai leisti, kad kiti Ją įžeidinėtų. Neieškokime Bažnyčioje silpnų, neigiamiems vertinimams peno teikiančių Jos pusių, kaip tai daro kai kurie žmonės, nerodydami nei tikėjimo, nei meilės. Nesuprantu, kaip galima tikrai mylėti savo motiną ir taip su panieka apie ją kalbėti.

Mūsų Motina Šventa, nes gimė tyra ir per visą amžinybę liks be dėmės. Jei kartais nepajėgiame įžvelgti Jos nuostabaus veido, apsivalykime akis; jei pajuntame, kad Jos balsas mums nemalonus, pašalinkime iš ausų tai, kas kliudo girdėti Jos balso tone mylinčio Ganytojo balso atgarsius. Mūsų Motina yra šventa, dėl Kristaus šventumo, su kuriuo Ji susivienijusi kūnu – tai yra, su mumis visais ‒ ir dvasia, Šventąja Dvasia, kuri taip pat gyvena ir kiekvieno iš mūsų širdyje, jei pasiliekame Dievo malonėje.

Šventa, šventa, šventa! Drįstame giedoti Bažnyčiai, pratęsdami Švenčiausiosios Trejybės garbei skirtą himną. Tu esi šventa, Bažnyčia, Motina mano, nes tave įkūrė Šventas Dievo Sūnus. Tu šventa, nes taip nutarė Tėvas, viso šventumo šaltinis. Tu šventa, nes tau padeda Šventoji Dvasia, kuri gyvena visų tavo tikinčiųjų sielose, kad vienytų Tėvo vaikus, gyvensiančius Dangaus Bažnyčioje, amžinojoje Jeruzalėje.

Bažnyčia yra visuotinė

Dievas „trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą. Vienas yra Dievas ir vienas Dievo ir žmonių tarpininkas – žmogus Kristus Jėzus, kuris atidavė save kaip išpirką už visus. Tai buvo paliudyta nustatytu metu“²⁹. Jėzus Kristus įkūrė vieną vienintelę Bažnyčią, savo Bažnyčią, todėl Kristaus Nuotaka yra viena ir katalikiška, visuotinė, – skirta visiems žmonėms.

Daug amžių Bažnyčia yra paplitusi po visą pasaulį, Jai priklauso visų rasių ir socialinės padėties žmonės. Bet Bažnyčios katalikiškumas nepriklauso nuo geografinio Jos paplitimo, nors tai regimas ir tikėtinumą patvirtinantis ženklas. Bažnyčia buvo katalikiška jau per Sekmines, Ji gimsta katalikiška iš sužeistos Jėzaus Širdies, kaip ta ugnis, kurią įžiebia Šventoji Dvasia.

Antrojo amžiaus krikščionys Bažnyčią apibrėžė kaip katalikišką, kad atskirtų ją nuo sektų, kurios naudodavosi Kristaus vardu, bet vienaip ar kitaip nukrypdavo nuo Jo mokymo. „Vadiname Ją visuotine ne tik todėl, ‒ rašo šv. Kirilas, ‒ kad Ji paplito po visą Žemės rutulį nuo vieno jos krašto iki kito, bet todėl, kad visuotinai ir be nuokrypių skelbia visas dogmas, kurias žmonės turi žinoti, apie tai, kas regima ir neregima, kas dangiška ir žemiška. Taip pat ir todėl, kad Ji visus žmones, valdančiuosius ir piliečius, išsilavinusius ir nemokytus, buria tikrajai religijai. Ir galiausiai todėl, kad Ji gydo ir atitaiso visas nuodėmes, tiek sielos, tiek kūno, ir todėl, kad Jai priklauso visos dorybės formos – nesvarbu, kaip jas įvardinsime, – kurios pasireiškia žodžiais, darbais bei visomis kitomis dvasinėmis dovanomis“³⁰.

Bažnyčios visuotinumas nepriklauso nuo to, kaip Ją vadina ir vertina nekatalikai; visuotinumas neturi nieko bendra su tuo, kad kai kurių valdžią Bažnyčioje turinčių asmenų nuomonė ne dvasiniais klausimais vertinama – ir kartais instrumentalizuojama – jų mąstymui artimose viešosios nuomonės priemonėse. Dažnai nutiks taip, kad dalis kokios nors žmonių ideologijos ginamų tiesų sutaps su nuolatiniu Bažnyčios mokymu ar net bus juo grindžiamos. Iš dalies tai yra Apreiškimo, kurį saugo Bažnyčios Magisteriumas, dieviškumo ženklas. Tačiau Kristaus Nuotaka yra visuotinė, net jei daugelis Ją sąmoningai ignoruoja, įžeidinėja ar netgi persekioja, kaip, deja, šiais laikais daug kur nutinka.

Bažnyčia nėra politinė partija, nei socialinė ideologija, nei pasaulinė santarvės ar materialinės pažangos organizacija, nors Ji ir pripažįsta šių ir kitų veiklų kilnumą. Bažnyčia visada atliko ir atlieka didžiulį darbą dėl tų, kuriems reikia pagalbos; dėl tų, kurie kenčia; dėl visų, kuriems tenka susidurti su vienintelio tikrojo blogio – nuodėmės – pasekmėmis. Ir visiems ‒ ko nors stokojantiems ar manantiems, kad mėgaujasi žemės gėrybių gausa, ‒ Bažnyčia skelbia esminę, neginčijamą tiesą: mūsų likimas yra amžinas ir antgamtinis, mes būsime išgelbėti visiems laikams tik per Jėzų Kristų, net ir šiame gyvenime tik Jis vienas gali suteikti mums tikrą ramybę ir laimę.

Dabar prašykite kartu su manimi mūsų Viešpaties Dievo, kad mes, katalikai, niekada nepamirštume šių tiesų ir pasiryžtume jų laikytis gyvenime. Katalikų Bažnyčiai nereikia žmonių pritarimo, nes Ji yra Dievo kūrinys.

Parodysime, kad esame katalikai, per savo šventumo vaisius, nes šventumas nepripažįsta sienų, tai nėra kokios nors uždaros žmogiškos interesų grupės paveldas. Mes parodysime, kad esame katalikai, jei melsimės, jei nuolat kreipsimės į Dievą, jei visada ir visur stengsimės būti teisingi pačia plačiausia šio žodžio prasme – nors mūsų laikais jis neretai vartojamas materialistiškai, ir klaidingai – jei mylėsime ir ginsime asmeninę kitų žmonių laisvę.

Priminsiu jums dar vieną aiškų Bažnyčios katalikiškumo ženklą: tai ištikimai saugomi ir teikiami sakramentai, tokie, kokius įkūrė Jėzus Kristus, be iškraipymų ir nedorų bandymų juos psichologiškai ar sociologiškai sąlygoti. Kadangi „niekas negali nustatyti to, kas yra kito galioje, o tik tai, kas yra savojoje galioje. Kadangi žmogaus pašventinimas yra pašventinančio Dievo galioje, ne žmogui skirta savo nuožiūra nustatyti, kokie dalykai jį pašventina, bet tai turi būti nustatyta dieviškuoju potvarkiu“³¹. Galbūt šiuos bandymus atmesti sakramentų esmės visuotinumą būtų galima pateisinti, jei kalbėtume apie paprastus ženklus, simbolius, kurie veiktų pagal prigimtinius suvokimo ir supratimo dėsnius. Tačiau „Naujojo Įstatymo sakramentai kartu yra ir priežastys, ir ženklai. Todėl įprasta teigti, jie nuveikia tai, ką išreiškia. Todėl jie visiškai išlaiko sakramento prasmę, jei yra skirti tam, kas šventa, ne tik kaip ženklai, bet ir kaip priežastys“³².

Ši Bažnyčia yra Romos. Kaip man patinka šis žodis: Romos! Jaučiuosi romietis, nes romietis – vadinasi, visuotinis, katalikiškas, nes tai skatina mane širdingai mylėti popiežių, „Il dolce Cristo in terra“, ‒ kaip mėgdavo kartoti šv. Kotryna Sienietė, mano mylima draugė.

„Nėra nė vieno, – pabrėžė Paulius VI savo kalboje, pasibaigus Vatikano Antrajam susirinkimui, ‒ kuris, teoriškai, iš šio Romos Katalikų centro būtų nepasiekiamas, visi gali ir turi būti pasiekti. Katalikų Bažnyčiai nieko nėra svetimo, niekas negali būti atskirtas, nieko Ji nelaiko tolimu“³³. Visa širdimi gerbiu Petro ir Pauliaus Romą, aplaistytą kankinių krauju, centrą, iš kurio po visą pasaulį pasklido tokia gausybė išganingojo Kristaus žodžio skleidėjų. Būti romiečiu nėra kokia nors uždarumo išraiška, o tikrasis ekumenizmas, troškimas praplėsti savo širdį, troškimas visiems ją atverti su Kristaus užsidegimu atpirkti – Jis visų ieško ir visus priglaudžia, nes Jis pirmas visus pamilo.

Šv. Ambraziejus yra parašęs trumpą sentenciją, kuri skamba tarsi laimės giesmė: „Ten, kur Petras, ten ir Bažnyčia, o kur Bažnyčia, ten karaliauja ne mirtis, o amžinasis gyvenimas“³⁴. Kadangi ten, kur yra Petras ir Bažnyčia, yra ir Kristus – o Jis yra išganymas, vienintelis kelias.

Bažnyčia yra apaštalinė

Mūsų Viešpats savo Bažnyčią įkūrė ant silpnumo, bet taip pat ir ant tam tikrų žmonių, apaštalų, ištikimybės pamatų, pažadėdamas jiems nuolatinę Šventosios Dvasios pagalbą. Dar kartą perskaitykime žinomą tekstą, kuris visada yra naujas ir aktualus: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“³⁵.

Evangelijos skelbimas Palestinoje atsirado ne iš asmeninės kai kurių uolių tikinčiųjų iniciatyvos. Ką galėjo padaryti apaštalai? Tais laikais jie buvo niekas: nebuvo nei turtuoliai, nei eruditai, nei didvyriai. Jėzus užkrauna tai saujelei žmonių didžiulę, dievišką užduotį. „Ne jūs mane išsirinkote, bet aš jus išsirinkau ir paskyriau, kad eitumėte, duotumėte vaisių ir jūsų vaisiai išliktų, ‒ kad ko tik paprašytumėte Tėvą mano vardu, jis visa jums duotų“³⁶.

Apaštališkoji įpėdinystė Bažnyčioje išsilaikė du tūkstančius metų. „Vyskupai“ – skelbia Tridento susirinkimas, – „yra Apaštalų įpėdiniai ir yra Šventosios Dvasios paskirti, kaip sako tas pats Apaštalas [Paulius], ganyti Dievo Bažnyčią (Apd 20, 28)“³⁷. O iš visų apaštalų Kristus ypač išskyrė ir pasirinko Simoną: „Tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią“³⁸. „Bet aš meldžiuosi už tave, kad tavasis tikėjimas nesusvyruotų. O tu sugrįžęs stiprink brolius!“³⁹.

Petras persikelia į Romą ir įkuria ten primo, Kristaus vikaro, sostą. Todėl apaštališkoji įpėdinystė labiausiai pasireiškia būtent Romoje ir todėl Roma vadinama apaštalų sostu. Vatikano Pirmasis susirinkimas, ankstesnio susirinkimo, vykusio Florencijoje, žodžiais paskelbė, jog „visi Kristaus tikintieji turi tikėti, kad šventasis Apaštalų Sostas ir pats Romos popiežius turi pirmumą visoje žemėje ir kad pats Romos popiežius yra palaimintojo Petro, apaštalų vadovo, įpėdinis ir tikras Kristaus vietininkas, visos Bažnyčios galva ir visų krikščionių tėvas ir mokytojas; kad jam mūsų Viešpats Jėzus Kristus palaimintojo Petro asmenyje suteikė galios pilnatvę ganyti, vadovauti bei valdyti visuotinę Bažnyčią“⁴⁰.

Aukščiausia Romos popiežiaus valdžia ir neklystamumas, jam kalbant ex cathedra, nėra koks žmonių prasimanymas: remiamasi aiškiai išsakyta Kristaus valia. Taigi, kaip neprotinga popiežiaus valdžią priešinti su vyskupų valdžia ar riboti popiežiaus mokymo galiojimą tikinčiųjų pritarimu! Nėra nieko labiau svetimo nei valdžių pusiausvyra – žmonių sukurti standartai Bažnyčioje negalioja, kad ir kokie patrauklūs ir veiksmingi jie būtų. Bažnyčioje joks žmogus neturi absoliučios valdžios pats iš savęs, Bažnyčioje nėra kito vadovo nei Kristus; o Kristus savo Nuotakai, šios žemės piligrimei, paskyrė savo vietininką – Romos popiežių.

Bažnyčia savo esmine sandara yra apaštalinė: „toji, kuri yra katalikiška ir kuri tokia vadinama, taip pat turi spindėti vienybe, šventumu ir apaštališkąja įpėdinyste. Bažnyčia yra viena dėl šviesios ir tobulos visų kraštų ir visų tautų vienybės, kurios pagrindas, šaknis ir nenykstanti kilmė glūdi palaimintojo Petro, apaštalų kunigaikščio, ir jo įpėdinių Romos soste aukščiausioje valdžioje ir viršesniajame pirmume. Kitos visuotinės Bažnyčios nėra, tik ta, kuri pastatyta ant vienintelio Petro [uolos] iškyla kaip vienas kūnas, suderintas ir stipriai sujungtas tikėjimo ir meilės vienybe“⁴¹.

Prisidedame, kad šis [Bažnyčios] apaštališkumas visiems taptų akivaizdesnis, kai kuo ištikimiau liudijame vienybę su popiežiumi, o tai yra vienybė su Petru. Meilė Romos popiežiui mums turi būti žavinga aistra, nes jame regime Kristų. Jei bendrausime su Viešpačiu maldoje, keliausime drąsiai ir šviesiomis akimis, gebėdami atpažinti Šventosios Dvasios veikimą net tokiuose dalykuose, kurių kartais nesuprantame arba kurie mus liūdina ar skaudina.

Apaštališkoji visų katalikų misija

Bažnyčia mus pašventina, kai per krikštą prisiglaudžiame prie Jos krūtinės. Vos tik gimę, jau galime rasti prieglobstį pašvenčiamojoje malonėje. „Vieno žmogaus, dárgi visos Bažnyčios, tikėjimas teikia naudos mažutėliui Šventosios Dvasios veikimu, kuri vienija Bažnyčią ir perduoda vieno gėrybes kitam“⁴². Ši antgamtinė Bažnyčios motinystė, kurią Jai suteikia Šventoji Dvasia, yra tikras stebuklas. „Dvasinis atgimimas, kuris įvyksta per krikštą, tam tikru būdu yra panašus į kūnišką gimimą tuo, kad taip, kaip vaikeliai motinos įsčiose ne patys maitinasi, o yra maitinami motinos penu, taip ir vaikeliai, neturintys protinio suvokimo, tarytum esantys motinos Bažnyčios įsčiose, pasiekia išgelbėjimą ne patys, o Bažnyčios veikimu“⁴³.

Čia visa didybe atsiskleidžia Bažnyčios kunigiška galia, kuri kyla tiesiogiai iš Kristaus. „Kristus yra visos kunigystės versmė, kadangi kunigystė pagal Įstatymą buvo Jo paveikslas, bet Naujojo Įstatymo kunigystė veikia Jo paties asmenyje, kaip teigiama 2 Kor 2: „Nes jei kam dovanojau, tai padariau dėl jūsų Kristaus asmenyje“⁴⁴.

Gelbstintis tarpininkavimas tarp Dievo ir žmonių Bažnyčioje tęsiasi per Šventimų sakramentą, kuris dėl kartu suteikiamos sakramentinės žymės ir malonės įgalina eiti Jėzaus Kristaus tarnų pareigas visų sielų labui. „Tai, kad vienas asmuo gali atlikti kokį nors veiksmą, o kitas ‒ ne, kyla ne iš skirtumo tarp gerumo ir blogumo, o iš galių, kurias vienas gauna, o kitas – ne. Todėl, kadangi pasauliečiui nėra suteikta galia konsekruoti, [pasauliečio] gerumas, kad ir koks jis būtų, nesuteikia galios konsekruoti“⁴⁵.

Bažnyčioje yra įvairių tarnysčių, bet tik vienas tikslas: žmonių pašventinimas. O prie šio darbo vienaip ar kitaip prisideda visi krikščionys dėl sakramentinės žymės, kurią įgijo Krikšto ir Sutvirtinimo sakramentais. Visi turime jausti atsakomybę už šią Bažnyčios misiją, kuri yra Kristaus misija. Tas, kas netrokšta sielų išganymo, kas iš visų jėgų nesistengia, kad Kristaus vardas ir Jo mokymas taptų žinomi ir mylimi, nesupras Bažnyčios apaštališkumo.

Pasyvus krikščionis dar nesuvokė, ko Kristus nori iš mūsų visų. Krikščionis, užsiėmęs savais reikalais, kuriam nerūpi kitų žmonių išganymas, nemyli Jėzaus Širdimi. Apaštalavimas nėra vien tik hierarchijos, kunigų ar vienuolių misija. Mus visus Viešpats kviečia būti – pavyzdžiu ir žodžiu – šios malonės versmės, trykštančios iki pat amžinojo gyvenimo, įrankiais.

Skaitydami Apaštalų darbus, vis žavimės Kristaus mokinių narsa, pasitikėjimu misija ir pasiaukojimo kupinu džiaugsmu. Jie nesikreipia į minias. Net jei minios susirenka, jie kreipiasi į kiekvieną sielą, į kiekvieną žmogų atskirai: Pilypas į etiopą⁴⁶; Petras į šimtininką Kornelijų⁴⁷; Paulius į Sergijų Paulių⁴⁸.

To jie išmoko iš Mokytojo. Prisiminkite palyginimą apie darbininkus, kurie miestelio aikštės viduryje laukė, kol jiems atsiras kokio darbo. Ten pasirodęs vynuogyno šeimininkas pamatė, kad darbininkai stovi sudėję rankas, nors jau gerokai įsidienoję: „Ko čia stovite visą dieną be darbo? Tie atsako: „Kad niekas mūsų nepasamdė“⁴⁹. Tenenutinka taip krikščionio gyvenime; šalia jo neturi būti nė vieno, kuris galėtų tvirtinti nieko negirdėjęs apie Jėzų, nes niekas apie Jį nepasakojo.

Neretai žmonės mano, kad gali apsieiti be Jėzaus. Jie klysta. Net jeigu to ir nesupranta, jie guli kaip tasai paralyžiuotasis prie Betsatos tvenkinio: neįstengia nusigauti iki vandens, kuris juos išgydytų, iki mokymo, kuris pradžiugintų jų sielą. Dažnai dėl to kalti krikščionys, juk anie galėtų sakyti: hominem non habeo⁵⁰, neturiu žmogaus, kuris man padėtų. Kiekvienas krikščionis privalo būti apaštalas, nes Dievui, kuriam nieko nereikia, iš tiesų reikia mūsų. Jis patikėjo mums skleisti pasauliui savo išganingąjį mokslą.

Apmąstome vienos, šventos, visuotinės, apaštalinės Bažnyčios slėpinį. Metas paklausti savęs: ar ir aš jaučiu tokį sielų troškulį, kokį jaučia Kristus? Ar meldžiuosi už šią Bažnyčią, kuriai priklausau, kurioje turiu ypatingą misiją ir tos misijos niekas kitas už mane negali atlikti? Priklausyti Bažnyčiai – tai jau daug, bet to negana. Mes turime būti Bažnyčia, nes mūsų Motina negali būti mums svetima, tolima giliausioms mūsų mintims.

Čia baigsime svarstymus apie Bažnyčią ir jos požymius. Padedant Viešpačiui, jie liks įsirėžę mūsų sieloje ir mumyse įtvirtins aiškų, patikimą, dievišką nusistatymą dar labiau mylėti šią Šventą Motiną, kuri mums dovanojo malonės gyvenimą ir kasdien apgaubia nepaliaujamu savo rūpesčiu.

Jei kartais išgirsite Bažnyčią įžeidžiančius žodžius ar riksmus, ramiai ir maloniai paaiškinkite tiems meilės stokojantiems žmonėms, kad apie Motiną taip kalbėti nedera. Kol kas Ji puolama nebaudžiamai, nes Jos karalystė, kuri taip pat yra ir Jos Mokytojo bei įkūrėjo karalystė, yra ne iš šio pasaulio. „Kol laukuose šieno apsuptyje dejuoja javai, kol varpos aimanuoja tarp raugių, kol gailestingumo įrankiai rauda tarp rūstumo įrankių, kol lelijos verkia tarp spyglių, niekad nepritrūks priešų, kurie tars: žiūrėkite, ateis diena, kai krikščionys išnyks ir jų nebebus. Bet kai jie taip kalba, neišvengiamai miršta. O Bažnyčia išlieka“⁵¹.

Kad ir kas nutiktų, Kristus neapleis savo Nuotakos. Triumfuojančioji Bažnyčia jau su Juo, Tėvo dešinėje. Ir iš ten mus šaukia mūsų broliai krikščionys, kurie šlovina Dievą už šią tikrovę, kurią vis dar regime šviesioje tikėjimo prietemoje: vieną, šventą, visuotinę, apaštalinę Bažnyčią.