Kunigas amžinybei

Prieš keletą dienų, aukodamas šv. Mišias, akimirką stabtelėjau – susimąsčiau apie komunijos priegiesmiui parinktus psalmės žodžius: „Mane Viešpats gano, man nieko nestinga“¹. Tai man priminė kitos psalmės eilutes, kadaise skaitytas per pirmosios tonzūros apeigas: „Viešpatie, tu esi man skirtoji dalis“². Pats Kristus atsiduoda į kunigų rankas, ir jie šitaip tampa stebuklų, „Dievo slėpinių tvarkytojais“³.

Kitą vasarą apie penkiasdešimt Opus Dei narių priims šventimus. Jau nuo 1944 m. saujelė Opus Dei narių vis įšventinama į kunigus – tokia malonės ir tarnystės Bažnyčiai tikrovė. Tačiau kasmet atsiranda žmonių, kuriuos tai stebina. Kaip gali būti, svarsto, kad trisdešimt, keturiasdešimt, penkiasdešimt vyrų, kurie jau daug pasiekę ir dar daug žada, yra pasirengę tapti kunigais. Šiandien norėčiau pateikti keletą įžvalgų, net jeigu rizikuoju dar labiau nustebinti šiuos žmones.

Kodėl kunigas?

Kunigystės šventimų sakramentas bus suteiktas grupei Opus Dei narių, kurie turi vertingos ir kartais ilgametės profesinės patirties kaip gydytojai, teisininkai, inžinieriai, architektai ir kitų įvairiausių profesijų atstovai. Šie vyrai, dirbdami savo darbą, galėtų pagrįstai siekti gana reikšmingos padėties visuomenėje.

Jie įšventinami, kad tarnautų. Ne įsakinėti, ne spindėti, o dovanoti save nepertraukiamoje dieviškoje tyloje visų sielų tarnystei. Tapę kunigais, jie atmes pagundą mėgdžioti pasauliečių veiklą ir darbą, nors šiuos darbus ir puikiai išmano, kadangi patys iki šiol tuo užsiimdavo. Tai jiems suformavo pasaulietišką mentalitetą, kurio jie niekada nepraras.

Jų gebėjimai įvairiose žmogiškųjų žinių srityse – istorijos, gamtos mokslų, psichologijos, teisės, sociologijos, – nors ir tapo jų pasaulietiško mentaliteto dalimi, nebus paskata prisistatinėti žmonėms kaip kunigai–psichologai, kunigai–biologai ar kunigai–sociologai. Jie priėmė šventimų sakramentą tam, kad būtų kunigai – nei daugiau, nei mažiau – kunigai–kunigai, kunigai visu šimtu procentų.

Gali būti, kad daugeliu laikinosios tikrovės ir žmogiškų temų jie nusimano geriau nei patys pasauliečiai. Bet nuo tada, kai tampa dvasininkais, jie su džiaugsmu tai nutyli, kad semtųsi stiprybės nuolatinėje maldoje, kad kalbėtų tik apie Dievą, kad skelbtų Evangeliją ir teiktų sakramentus. Štai toks, jei galima taip sakyti, yra jų naujasis profesinis darbas, kuriam skiria visas dienos valandas, kurių visada bus per mažai: todėl, kad labai svarbu nuolat gilintis į Dievo mokslą, dvasiškai lydėti daugybę sielų, klausyti daugybės išpažinčių, nepailstamai pamokslauti ir daug, daug melstis, visą širdį nukreipus į tabernakulį, kur tikrai yra Tas, kuris išsirinko mus būti Jo. Jų gyvenimas yra džiaugsmo kupinas savęs dovanojimas, net jei iškyla prieštarų, kurių neišvengia joks tvarinys.

Kaip jau įspėjau, tokios mintys gali kelti nuostabą. Galbūt kai kurie vis dar nesupras: kam atsisakyti tokios gausybės gerų ir leistinų dalykų žemėje, kam atsisakyti daugiau ar mažiau sėkmingos profesinės veiklos, galimybės savo pavyzdžiu krikščioniškai paveikti visuomenę kultūros, švietimo, ekonomikos ar kurioje kitoje visuomeninės veiklos srityje?

Kiti primins, kad šiais laikais daug kur pasaulyje esama sumišimo dėl kunigystės; sakoma, kad reikia ieškoti kunigo tapatybės, ir abejojama atsidavimo Dievui per kunigystę prasmingumu dabartinėmis aplinkybėmis. Pagaliau, stebimasi, kad dabar, kai pašaukimų į kunigystę mažai, jis užgimsta tuose krikščionyse, kurie per reiklų darbą jau susikūrė vietą visuomenėje ir turi profesiją.

Kunigai ir pasauliečiai

Suprantu šią nuostabą, bet nebūčiau nuoširdus, jei teigčiau, kad pats taip reaguoju. Šie vyrai, kurie kunigystės kelią pasirenka laisva valia, nes to nori, ‒ o tai antgamtiška priežastis ‒ žino, kad nieko neatsižada – ta prasme, kuria įprasta vartoti šį žodį. Dar prieš tapdami kunigais, dėl savo pašaukimo į Opus Dei, jie jau buvo visiškai apsisprendę tarnauti Bažnyčiai ir sieloms. Tas visa apimantis, dieviškas pašaukimas skatino juos pašventinti eilinį darbą, šventėti šiame darbe ir, per tą patį profesinį darbą, siekti, kad šventėtų kiti žmonės.

Kaip ir visiems krikščionims, Opus Dei nariams, tiek kunigams, tiek pasauliečiams – eiliniams krikščionims, – skirti šie šv. Petro žodžiai: „Jūs esate išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, įsigytoji liaudis, pašaukta išgarsinti šlovingus darbus to, kuris pašaukė jus iš tamsybių į savo nuostabią šviesą. Seniau ne tauta, dabar Dievo tauta, seniau neradę gailestingumo, dabar jį suradę“⁴.

Krikščionių tikinčiųjų padėtis, tiek kunigų, tiek pasauliečių, yra viena ir tokia pati, nes mūsų Viešpats Dievas mus visus pašaukė meilės pilnatvei – šventumui: „Garbė Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui, kuris palaimino mus Kristuje visokeriopa dvasine palaima danguje, mus išrinkdamas jame prieš pasaulio sukūrimą, kad būtume šventi ir nesutepti jo akivaizdoje“⁵.

Nėra antrarūšio šventumo: arba nuolat kovojame, kad išsaugotume Dievo malonę ir būtume panašūs į Kristų, kuris yra mūsų Pavyzdys, arba apleidžiame šią dievišką kovą. Viešpats kviečia visus būti šventus savo padėtyje. Opus Dei troškimas tapti šventais ‒ nepaisant klaidų ir asmeninių silpnybių ‒ yra vienodas tiek būnant kunigu ar pasauliečiu. Be to, kunigai tesudaro mažytę visų Opus Dei narių dalį.

Todėl, jei žvelgiame į tai tikėjimo akimis, suprantame, kad tapimas kunigu nereiškia jokio atsižadėjimo; tuo pačiu, tapimas kunigu nėra pašaukimo į Opus Dei vainikavimas. Šventumas nepriklauso nuo žmonių padėties – vedęs ar nevedęs, našlys ar kunigas – svarbu asmeninis atsakas į malonę, kuri mums visiems suteikta, kad išmoktume atsiriboti nuo tamsos darbų ir apsiginkluotume šviesos ginklais: giedrumu, ramybe, pasiaukojimo kupina ir džiaugsminga tarnyste visai žmonijai⁶.

Kunigystės orumas

Kunigystė ‒ tarnavimas Dievui, bet tokia padėtis nėra nei geresnė, nei blogesnė už kitas: ji tiesiog kitokia. Tačiau kunigo pašaukimas apgaubtas orumo ir didybės, kurios niekas šioje žemėje nepranoksta. Šv. Kotryna Sienietė į Jėzaus Kristaus lūpas įdeda šiuos žodžius: „Nenoriu, kad mažėtų pagarba, kurią privalu reikšti kunigams, nes pagarba, kuri jiems rodoma, yra ne jiems, o Man, dėl Kraujo, kurį daviau jiems tvarkyti. Jei šios priežasties nebūtų, turėtumėte gerbti juos tokiu pat būdu, kaip ir pasauliečius, ir ne daugiau... Tačiau privalote jų neįžeisti: įžeisdami juos, jūs įžeidžiate Mane, o ne juos. Todėl tai draudžiu ir nustatau, kad neleidžiu liesti manųjų Kristų [mano pateptųjų]“⁷.

Kai kas labai stengiasi, kaip sako, atrasti kunigo tapatybę. Kokie aiškūs šie Sienos Šventosios žodžiai! Kokia yra kunigo tapatybė? Ta pati, kaip ir Kristaus. Visi krikščionys galime ir turime būti jau ne alter Christus, bet ipse Christus: patys Kristūs, pats Kristus! Tačiau kunigo asmenyje tai įvyksta betarpiškai, per sakramentą.

„Kad Bažnyčia išties galėtų atlikti tokį darbą, – Atpirkimą (aut.) ‒ Kristus visuomet yra su Ja, ypač liturginiuose veiksmuose. Jis yra Mišių aukoje, kai jas aukojančiojo asmenyje „dabar aukoja, kunigams patarnaujant, tas pats, kuris save andai paaukojo ant kryžiaus“, ir ypač eucharistiniais pavidalais“⁸.

Šventimų sakramentu kunigui suteikiama galia leisti mūsų Viešpačiui naudotis savo balsu, rankomis, visu savimi – per šv. Mišias pats Jėzus Kristus, ištarus konsekravimo žodžius, duoną ir vyną perkeičia į savo Kūną, Sielą, Kraują ir Dievystę.

Tai neprilygstamo kunigystės orumo pagrindas. Tai – suteikta didybė, suderinama su mano menkumu. Prašau mūsų Viešpaties Dievo, kad suteiktų mums, kunigams, malonę šventai atlikti šventas pareigas, kad ir mūsų gyvenime atsispindėtų visi Viešpaties didybės stebuklai. „Visi, kurie švenčiame Viešpaties Kančios paslaptis, turime sekti tuo, ką įvykdome. Ostija užims mūsų vietą Dievo akivaizdoje, jei patys tapsime ostija“⁹.

Jei vieną dieną sutiksite kunigą, kuris, atrodytų, negyvena pagal Evangeliją – neteiskite jo, jį teisia Dievas, – žinokite, kad jei jis turi galią aukoti šv. Mišias, su intencija konsekruoti, mūsų Viešpats atsiranda tose rankose, net jei jos to nevertos. Ar galima dar labiau nusižeminti? Dar labiau nei Betliejuje ar Kalvarijoje. Kodėl? Nes Jėzaus Kristaus širdis spaudžiama Atpirkimo troškimo, nes Jis nenori, kad kas nors galėtų pasakyti nebuvęs pakviestas, nes Jis eina pasitikti tų, kurie Jo neieško.

Jis ‒ Meilė! Kito paaiškinimo nėra. Kokie menki atrodo žodžiai, kai jais bandoma apibūdinti Kristaus Meilę! Jis nusižemina prieš viską, viską priima, viską atlaiko: šventvagystes, piktžodžiavimus, daugelio žmonių šaltumą ir abejingumą, jei tik taip gali suteikti, kad ir vienam žmogui, galimybę pajusti Jo Širdies plakimą žaizdotoje krūtinėje.

Tokia yra kunigo tapatybė: jis yra tiesioginis ir kasdienis Kristaus mums pelnytos išganymo malonės įrankis. Jei tai suvokiame, jei esame tai apmąstę gyvoje tylioje maldoje, kaip galime žvelgti į kunigystę kaip į ko nors atsižadėjimą? Juk tai neišmatuojamas laimėjimas. Mūsų Motina Šventoji Marija, švenčiausia iš visų kūrinių, ‒ už Ją aukštesnis tik Dievas, ‒ Jėzų į pasaulį atvedė tik vieną kartą. Kunigai į žemę, kurioje gyvename, į mūsų kūną ir sielą Jį atveda kasdien. Kristus ateina mūsų pamaitinti, suteikti gyvybės, jau dabar būti mums būsimo gyvenimo laidas.

Bendroji ir tarnaujamoji kunigystė

Kunigas nėra aukščiau už pasauliečius nei kaip žmogus, nei kaip tikintysis. Todėl itin svarbu, jog kunigas rodytų didį nuolankumą, kad suprastume, kaip ir jo atveju ypatingu būdu ir visiškai išsipildo šv. Pauliaus žodžiai: „Ką gi turi, ko nebūtum gavęs?“¹⁰ Tai, ką jis gavo, yra Dievas! Jis gavo galią švęsti Eucharistiją, šv. Mišias – tai pagrindinis kunigystės šventimų tikslas ‒ atleisti nuodėmes, teikti kitus sakramentus, Bažnyčios vardu skelbti Dievo žodį, vadovauti kitiems tikintiesiems tame, kas susiję su Dangaus Karalyste.

„Kunigystė suteikiama specialiu sakramentu, kuris kunigams Šventosios Dvasios patepimu įspaudžia ypatingą žymę, šitaip padarydamas juos panašius į Kunigą Kristų, idant jie galėtų veikti paties Kristaus kaip Galvos vardu ir asmeniu“¹¹. Bažnyčia yra tokia ne dėl žmonių užgaidos, bet aiškia Jėzaus Kristaus, jos Įkūrėjo, valia. „Dievo potvarkiu auka ir kunigystė taip artimai susiję, kad abu esti abiejuose – tiek Senojo, tiek Naujojo Testamento – įstatymuose. Kadangi Naujajame Testamente Katalikų Bažnyčia Viešpaties potvarkiu priėmė regimą Eucharistijos auką, turime pripažinti ir tai, kad Joje yra ir nauja regima išorinė kunigystė, kuri pakeitė senąją [kunigystę]“¹².

Tiems, kurie priėmė šventimus, ši tarnaujamoji kunigystė prisideda prie bendrosios visų tikinčiųjų kunigystės. Todėl nors ir klaidinga teigti, kad kunigas yra aukštesnis krikščionis tikintysis nei kuris kitas tikintysis, galime teigti, kad jis yra labiau kunigas: kaip ir visi krikščionys, jis priklauso Kristaus atpirktai kunigiškajai tautai, bet yra paženklintas ir tarnaujamosios kunigystės žyme, kuri nuo bendrosios tikinčiųjų kunigystės „skiriasi ne tiek laipsniu, kiek esme“¹³.

Nesuprantu, kodėl kai kurie kunigai taip stengiasi neišsiskirti iš kitų krikščionių, pamiršdami arba nepaisydami savo ypatingos misijos Bažnyčioje, dėl kurios jie priėmė šventimus. Jų nuomone, krikščionys nori matyti, kad kunigas tėra žmogus. Tai netiesa. Krikščionys nori džiaugtis, kad kunigas turi kiekvienam krikščioniui ir kiekvienam doram žmogui deramų dorybių: supratingas, teisingas, darbštus – šiuo atveju, tas darbas yra kunigo tarnystė, – gailestingas, išsilavinęs, mandagus.

Tačiau be viso šito, tikintieji nori aiškiai išreikšto kunigiškumo: tikisi, kad kunigas melstųsi, neatsisakytų teikti sakramentų, kad visada būtų pasirengęs visus priimti, kad nepasidarytų kokios nors žmogiškos ideologijos ar partijos vedliu ar kovotoju¹⁴, kad su meile ir pamaldžiai aukotų šv. Mišias, kad būtų klausykloje, guostų ligonius ir liūdinčius, mokytų katekizmo vaikus ir suaugusiuosius, skelbtų Dievo Žodį, o ne kokius nors žmogiškus mokslus – nors ir puikiai juos išmanytų, tai nebūtų mokslas, kuris išgano ir veda į amžinąjį gyvenimą; kad patartų ir rodytų meilę pagalbos reikalingiems.

Trumpai tariant, tikimasi, kad kunigas išmoktų nekliudyti Kristaus buvimui jame, ypač tada, kai aukojama Kūno ir Kraujo auka, ir tada, kai per asmeninę slaptą išpažintį Dievo vardu atleidžia nuodėmes. Šių dviejų sakramentų teikimas yra tokia svarbi kunigo misijos dalis, kad visa kita turi nuo to priklausyti. Kitos kunigo užduotys – sakyti pamokslus ir mokyti tikėjimo – neturėtų pagrindo, jei nebūtų skirtos mokyti tikinčiuosius bendrauti su Kristumi, susitikti su Juo meilingame Atgailos teisme ir per nekruviną Kalvarijos Aukos atnaujinimą šv. Mišiose.

Leiskite man šiek tiek plačiau aptarti Šventąją Auką. Jei tikime, kad ji yra kiekvieno krikščionio gyvenimo centras ir šaknis, tokia ji ypač turi būti kunigo gyvenime. Toks kunigas, kuris be rimtos priežasties kasdien neatnašautų Šventosios Aukos ant altoriaus¹⁵, rodytų mažai Dievo meilės. Tai būtų lyg rėžti Kristui į akis, kad nejaučia tokio Atpirkimo troškimo, kokį jaučia Kristus, nesupranta Kristaus nekantrumo dovanoti save kaip maistą sielai.

Kunigas – šv. Mišioms

Turime prisiminti ir atkakliai kartoti, kad mes, kunigai, nusidėjėliai būtume ar šventieji, aukodami šv. Mišias, nesame mes patys. Mes tampame Kristumi, kuris ant Altoriaus atnaujina savo dievišką Kalvarijos Auką. „Eucharistinės Aukos, kuria dvasininkai atlieka pagrindinę savo pareigą, slėpinyje nuolat vyksta mūsų išganymo darbas. Tad labai patartina atnašauti Šv. Mišias kasdien, nes jos yra Kristaus ir Bažnyčios veiksmas ir tada, kai tikintieji negali jose dalyvauti“¹⁶.

Tridento Susirinkimas moko, kad „per šv. Mišias įvyksta, yra laikomas ir nekruvinu būdu aukojamas tas pats Kristus, kuris vieną kartą kruvinu būdu paaukojo save ant Kryžiaus altoriaus... Kadangi viena ir ta pati yra Atnaša, o Tasai, kuris dabar pasiaukoja per kunigų tarnystę, yra tas pats, kuris kadaise pasiaukojo ant Kryžiaus, skiriasi tik pasiaukojimo būdas“¹⁷.

Tikinčiųjų dalyvavimas ar nedalyvavimas šv. Mišiose niekaip nekeičia šios tikėjimo tiesos. Kai man aukojant šv. Mišias esu apsuptas tikinčiųjų, labai džiaugiuosi, bet ne todėl, kad jausčiausi kokio nors susirinkimo vadovu. Viena vertus, esu toks pat tikintysis, kaip ir visi kiti. Bet svarbiausia ‒ esu Kristus prie altoriaus! Nekruvinu būdu atnaujinu ir pašventinu dieviškąją Kalvarijos Auką, veikdamas in persona Christi, Kristaus asmeniu, nes Jam atiduodu savo kūną, balsą ir rankas, savo vargšę, daugybę kartų suterštą širdį, norėdamas, kad Jis ją apvalytų.

Kai aukoju šv. Mišias dalyvaujant vien tik patarnautojui, ten irgi yra žmonės. Jaučiu visų katalikų, visų tikinčiųjų, ir taip pat netikinčiųjų artumą. Jaučiu šalia savęs visus Dievo kūrinius: žemę, dangų, jūrą, gyvūnus ir augalus, – visą kūriniją, šlovinančią Viešpatį.

Ir ypač, pasakysiu Vatikano Antrojo susirinkimo žodžiais, mes „glaudžiausiu būdu įsijungiame į dangaus Bažnyčios kultą, su ja bendraudami ir pagarbiai minėdami pirmiausia šlovingąją Mergelę Mariją, taip pat šventąjį Juozapą, palaimintuosius apaštalus, kankinius ir visus šventuosius“¹⁸.

Prašau visų krikščionių, kad jie daug melstųsi už mus, kunigus, kad šventai atnašautume Šventąją Auką. Prašau jų rodyti tokią švelnią meilę šv. Mišioms, kad ji paskatintų mus, kunigus, aukoti jas su žmogišku ir antgamtišku orumu, su elegancija: vilkint švarius liturginius rūbus, naudojantis švariais liturginiais indais, pamaldžiai, neskubant.

Kam skubėti? Ar įsimylėjėliai skuba atsisveikinti? Regis, jau išsiskirs, bet neišsiskiria, sugrįžta sykį ir kitą, vis kartoja tuos pačius žodžius, tarsi ką tik būtų suvokę jų prasmę... Nesibaiminkite kalbėti apie dieviškuosius dalykus kilnios ir tyros žmogiškosios meilės pavyzdžiais. Jei mylėsime Viešpatį savo žmogiška širdimi – juk kitokios ir neturime, – neskubėsime baigti to susitikimo, to meilės kupino pasimatymo su Juo.

Yra tokių, kurie neskuba. Jie noriai ir nepailstamai gali skaityti skaitinius, skelbti pranešimus ir naujienas. Bet, prasidėjus pagrindinei šv. Mišių daliai, Aukai tikrąja to žodžio prasme, jie ima skubėti, kliudo tikintiesiems pamaldžiai pagarbinti Kristų, Kunigą ir Atnašą, o po šv. Mišių – įpràsti ramiai ir be sumaišties Jam padėkoti, kad dar kartą mus aplankė.

Visi krikščionio širdies jausmai ir poreikiai vaisingiausiai įprasminami šv. Mišiose: per Kristų pasiekiame Tėvą Šventojoje Dvasioje. Kunigas turi ypač stengtis, kad visi tą žinotų ir tuo gyventų. Paprastai jokia kita veikla negali būti laikoma svarbesne už šią: padėti pažinti, pamilti ir garbinti Šventąją Eucharistiją.

„Kunigas atlieka du veiksmus: vieną pagrindinį, tikrajam Kristaus kūnui, ir antrą, mistiniam Kristaus kūnui. Antrasis veiksmas, arba tarnystė, priklauso nuo pirmojo, bet ne atvirkščiai“¹⁹.

Todėl svarbiausia kunigo tarnystės dalis ‒ tai rūpintis, kad visi katalikai prisiartintų prie Šventosios Aukos su vis didesniu tyrumu, nuolankumu ir pamaldumu. Jei kunigas dės pastangas šiai užduočiai, jis neapsigaus pats ir nesuklaidins savo brolių krikščionių sąžinių.

Per šv. Mišias mes garbiname Dievą ‒ su meile atliekame pirmąją kūrinio pareigą Kūrėjui: „Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauk!“²⁰ Bet ne šaltai, išoriškai, lyg vergas, o su artumo kupina pagarba ir prieraišumu, nes tokia yra švelni sūniška meilė.

Per šv. Mišias turime geriausią progą atsiteisti už savo pačių ir kitų žmonių nuodėmes, kad galėtume tarti su šv. Pauliumi: „Savo kūne papildau, ko dar trūksta Kristaus vargams“²¹. Šiame pasaulyje niekas nevaikšto vienas, niekas negali manyti nesąs bent iš dalies kaltas dėl blogio, kuris padaromas šioje žemėje – tai gimtosios nuodėmės ir daugybės asmeninių nuodėmių padarinys. Pamilkime pasiaukojimą, siekime atsiteisti už savo kaltes. Kaip? Per šv. Mišias vienydamiesi su Kristumi, Kunigu ir Auka: būtent Jis visada prisiims tą milžinišką Dievo kūrinių, taip pat tavo ir mano, neištikimybės naštą.

Kalvarijos Auka yra begalinis Kristaus dosnumo įrodymas. Mes visi – kiekvienas iš mūsų – visada ieškome sau naudos. Bet mūsų Viešpats Dievas neprieštarauja, kad per šv. Mišias Jam išsakytume visus savo poreikius. Ar yra žmonių, kurie neturėtų, ko prašyti? Viešpatie, ta liga... Viešpatie, tas liūdesys... Viešpatie, tas pažeminimas, kurio nepajėgiu pakelti iš meilės Tau... Linkime gero, laimės ir džiaugsmo sau ir artimiesiems. Mums skauda širdį dėl tų, kurie kenčia badą ar patiria neteisybę, kenčia vienatvės kartėlį, kurie paskutinėmis gyvenimo dienomis nesulaukia meilaus žvilgsnio nei pagalbos rankos.

Bet didžiausias skurdas, dėl kurio kenčiame, didžiausias nepriteklius, iš kurio norime išbristi, yra nuodėmė, atsitolinimas nuo Dievo, keliąs grėsmę sieloms amžinai pražūti. Nuvesti žmones į amžinąją Dievo meilės šlovę – to labiausiai trokštame švęsdami šv. Mišias, kaip ir Kristus, kai atidavė savo gyvybę Kalvarijoje.

Įpraskime su visišku nuoširdumu kreiptis į Viešpatį, kai Jis nužengia kunigo rankose kaip nekalta Auka. Pasitikėjimas Viešpaties pagalba suteiks mūsų sieloms jautrumo, kuris visada pasireikš gerais ir gailestingais, supratingais, švelnumo kupinais darbais dėl kenčiančių ir dėl tų, kurie dirbtinai vaizduoja tuščią apsimestinį pasitenkinimą, greitai virsiantį liūdesiu.

Pagaliau, dėkokime mūsų Viešpačiui Dievui už viską, ką Jis mums teikia, už tą stebuklą ‒ Jis pats mums save dovanoja. Į mūsų širdį ateina įsikūnijęs Žodis!.. Mūsų menkume apsistoja Tas, kuris sukūrė dangų ir žemę!.. Švenčiausioji Mergelė buvo pradėta be nuodėmės, kad savo įsčiose priimtų Kristų. Jei mūsų padėka turi atitikti skirtumą tarp gautos dovanos ir nuopelnų, ar neturėtume visos savo dienos paversti nuolatine Eucharistija, nuolatine padėka? Neišeikite iš šventovės vos priėmę Švenčiausiąjį Sakramentą. Argi tai, kas jūsų laukia, yra taip svarbu, jog nė dešimties minučių negalite paskirti Viešpačiui ir Jam padėkoti? Nebūkime šykštūs. Į meilę reikia atsakyti meile.

Kunigas – amžinybei

Kunigas, kuris taip išgyvena šv. Mišias: garbina, atsiteisia už nuodėmes, išsako maldavimus, dėkoja tapatindamasis su Kristumi ir moko kitus žmones paversti Altoriaus Auką krikščioniškojo gyvenimo centru ir šaknimi, tikrai paliudys neprilygstamą didybę savo pašaukimo ir tos žymės, kuria yra pažymėtas ir kurios nepraras visą amžinybę.

Manau, suprasite, kodėl tvirtinu, jog šalia tokio kunigo kai kurie kiti, elgdamiesi taip, lyg turėtų atsiprašinėti esą Dievo tarnai, yra ne kas kita, kaip apsirikimas – žmogiškas ir krikščioniškas apsirikimas. Gaila, nes pamažu jie ima apleisti savo tarnystę, mėgdžioti pasauliečius, ieškoti kitos veiklos, kuri pamažu užima tikrosios jų veiklos, kuriai yra pašaukti ir paskirti, vietą. Dažnai, pradėję vengti darbo dvasiškai rūpintis sielomis, vietoj to jie užima pasauliečiams būdingas sritis – socialinę ar politinę veiklą. Šis reiškinys yra klerikalizmas – tikrosios kunigo misijos patologija.

Nenoriu baigti šia niūria gaida, kuri gali pasirodyti pesimistinė. Dievo Bažnyčioje tikra krikščioniškoji kunigystė nedingo. Šventomis Jėzaus lūpomis skelbtas mokymas yra nekintamas. Daug tūkstančių kunigų visame pasaulyje nuolat, tyliai ir nesiekdami dėmesio tarnauja, nepasiduodami pagundai išmesti lauk šventumo ir malonės lobį, esantį Bažnyčioje nuo pat pradžių.

Nepaprastai gėriuosi tų mano brolių, išsibarsčiusių po visą žemę, žmogišku ir dievišku kilnumu. Dabar teisingumo pareiga yra pasirūpinti, kad jie būtų apsupti daugelio krikščionių draugiškumo, pagalbos ir šilumos. O kai ateis metas stoti Dievo akivaizdon, Jėzus Kristus išeis jų pasitikti, kad iškeltų į amžiną garbę tuos, kurie žemėje veikė Jo vardu ir asmeniu, dosniai apipildamas juos malone, kurios tvarkytojais buvo.

Mintimis vėl grįžkime prie Opus Dei narių, kurie ateinančią vasarą taps kunigais. Be paliovos melskitės už juos, kad visada būtų ištikimi, pamaldūs, išsimokslinę, atsidavę ir džiaugsmo kupini kunigai. Ypač juos paveskite Šventajai Marijai, kuri motiniškai rūpinasi tais, kurie skiria visą savo gyvenimą, kad tarnautų Jos Sūnui, mūsų Viešpačiui Jėzui Kristui, Amžinajam Kunigui.