Prieš daugelį metų važiavome Kastilijos keliu ir toli laukuose pamatėme sceną, kuri mane sujaudino ir dažnai man padėdavo melstis: keletas vyrų stipriai kalė į žemę kuolus, ant kurių paskui ištiesė tinklą ir padarė aptvarą. O vėliau piemenys suginė į jį avis ir ėriukus. Piemenys šaukė juos vardais, ir jie ėjo vienas po kito į žardį, kad būtų ten saugūs.

Šiandien, mano Viešpatie, aš ypač prisimenu tuos piemenis ir tą aptvarą, nes visi, kurie čia susirinkome pasikalbėti su Tavimi, žinome esą tavo avidėje, kaip ir daugelis kitų visame pasaulyje. Tai Tu esi pasakęs: Aš – gerasis ganytojas: aš pažįstu savąsias, ir manosios pažįsta mane¹. Tu mus gerai pažįsti ir žinai, kad norime išgirsti, norime visada atidžiai klausytis Gerojo Ganytojo raginimų ir į juos atsiliepti, nes amžinasis gyvenimas – tai pažinti tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir tavo siųstąjį Jėzų – Mesiją².

Tas paveikslas, vaizduojantis Kristų, iš visų pusių apsuptą avių, taip mane žavi, jog paprašiau jį pakabinti koplyčioje, kur dažniausiai aukoju šv. Mišias. Ir, kad prisimintume esą Dievo akivaizdoje, paprašiau ir kitur užrašyti šiuos Jėzaus žodžius: cognosco oves meas et cognoscunt me meae³ – aš pažįstu savąsias, ir manosios pažįsta mane, idant nė akimirką nepamirštume, jog Jis mus skatina, auklėja, arba moko kaip piemuo savo kaimenę⁴. Taigi šis Kastilijos epizodas atėjo man į galvą pačiu laiku.