Nežinau, ar vaikystėje esate girdėję pasakėčią apie kaimietį, kuris gavo dovanų auksinį fazaną. Džiaugsmui ir nuostabai dėl tokios dovanos praėjus, naujasis šeimininkas ėmė ieškoti vietos, kur galėtų uždaryti fazaną. Ilgai svarstęs, galiausiai įkurdino vištidėje. Vištas pribloškė naujoko grožis, jos sukiojosi aplinkui pakerėtos, lyg būtų išvydusios pusdievį. Taip šurmuliuojant atėjo metas lesti. Vos šeimininkui švystelėjus pora saujų sėlenų, išbadėjęs fazanas puolė kimšti savo gurklį. Matydamos tokį atkarų reginį – šis nepaprastas gražuolis lesė taip pat godžiai, kaip ir paprasčiausias gyvūnas, – nusivylusios paukštyno gyventojos užpuolė tariamą dievaitį ir taip ėmė kapoti snapais, kad vos neišpešiojo jam visų plunksnų. Toks liūdnas ir egoisto žlugimas – tuo pražūtingesnis, kuo labiau jis pasikliaus savo jėgomis arba perdėtai pasitikės savo gebėjimais.

Šią išvadą pritaikykite savo kasdieniam gyvenimui, žinodami, jog esate apdovanoti antgamtiniais ir žmogiškaisiais gabumais, kuriuos turite sąžiningai panaudoti. Vykite šalin apgaulingą mintį, kad jums kas nors priklauso, tarytum būtų vien jūsų pastangų vaisius. Atminkite, kad yra kitas veiksnys – Dievas, nuo kurio niekas negali atsiriboti.