Leiskite man dar kartą pasidalyti su jumis asmenine patirtimi. Ašatveriu jums savo sielą Dievo akivaizdoje, puikiai žinodamas, kad nesu joks pavyzdys, kad esu tik varganas, niekam tikęs įrankis, kurį Viešpats panaudojo, norėdamas kuo akivaizdžiau paliudyti, jog tobulai rašo ir su stalo koja. Štai kodėl, kai kalbu jums apie save, nė nemanau, jog tai, ką darau, yra koks nors mano nuopelnas. Dar mažiau noriu jums primesti kelius, kuriais Viešpats mane vedė, nes galbūt Mokytojas iš jūsų visai neprašo to, kas padėjo man be kliūčių dirbti šį Dievo Darbą, kuriam paaukojau visą gyvenimą.

Patikėkite – lytėjau tai savo rankomis, regėjau tai savo akimis: jei pasikliaujate Dievo Apvaizda, jei atidavėte save į Jo visagales rankas, jūs visada rasite būdų tarnauti Dievui, šv. Bažnyčiai, sieloms, neapleisdami nė vienos iš savo pareigų; be to, jus užplūs džiaugsmas ir ramybė, kurios mundus dare non potest¹⁸, kurių negali duoti jokie žemės turtai.

Nuo Opus Dei įkūrimo 1928 m. aš ne tik negalėjau remtis jokiais žmogiškaisiais ištekliais, bet ir pats niekada neturėjau nė grašio; niekada nesu tiesiogiai dalyvavęs sprendžiant finansines problemas, kurių visada iškyla pradėjus kokią nors veiklą, susijusią su Dievo kūriniais – ne su angelais, o žmonėmis, kuriems reikia materialių priemonių, kad galėtų sėkmingai darbuotis.

Opus Dei apaštališkajai veiklai reikėjo daugybės žmonių dosnaus bendradarbiavimo, ir aš manau, kad jo reikės visada, iki laikų pabaigos, viena vertus, dėl to, jog ši veikla visai nepelninga, antra, nors ir bendradarbių būrys didėja ir mano vaikai triūsia, jei esama Dievo meilės, apaštalavimas plečiasi ir poreikiai didėja. Ne kartą prajuokindavau savo vaikus, nes, primygtinai ragindamas, kad ištikimai atsilieptų į Dievo malonę, juos drąsinau nebijoti ir akiplėšiškai prašyti Viešpatį dar daugiau malonių bei grynųjų pinigų, kurių mums skubiai reikėjo.

Pirmaisiais metais mums trūko net pačių būtiniausių dalykų. Dievo kibirkšties įkvėpti, ateidavo pas mane darbininkai, amatininkai, studentai, nebijantys sunkumų ir mūsų patiriamo vargo, nes mes, Opus Dei, su dangaus pagalba visada stengėmės dirbti taip, kad auka ir malda būtų gausios ir slaptos. Kai dabar atsigręžiame į šį laiką, iš mūsų širdžių trykšta padėka: kokio pasitikėjimo būta mūsų sielose! Mes žinojome, kad ieškant Dievo karalystės ir teisingumo visa kita mums bus pridėta¹⁹. Ir patikėkite, mes neatsisakėme nė vienos apaštalavimo iniciatyvos materialinių išteklių stokos: savo nuolatine Apvaizda Dievas, mūsų Tėvas, vienaip ar kitaip mus aprūpindavo tuo, ko mums tada labiausiai reikėjo, idant mes pamatytume, jog Jis visada yra gerasis atlygintojas.