Užbaigsime pamąstymu, kurį mums siūlo šios dienos Mišių Evangelija: Šešioms dienoms belikus iki Velykų, Jėzus atėjo į Betaniją, kur gyveno jo prikeltasis iš numirusių Lozorius. Ten buvo jam iškeltos vaišės. Morta tarnavo, o Lozorius kartu su svečiais vaišinosi prie stalo. Paėmusi svarą brangių tepalų iš gryno nardo, Marija patepė Jėzui kojas ir nušluostė jas savo plaukais. Namai pakvipo tepalais³². Kokia didžiadvasiškumo išraiška šis Marijos „švaistymasis”. Judas skundžiasi, kodėl taip eikvojamas brangus tepalas, kainuojąs mažiausiai tris šimtus denarų³³– būdamas gobšus, jis labai tiksliai apskaičiavo kainą.

Tikrasis neprisirišimas skatina mūsų dosnumą Dievui ir savo broliams; skatina rūpintis, ieškoti lėšų, stengtis padėti tiems, kurie gyvena vargingai. Krikščionis negali tenkintis darbu, leidžiančiu tik uždirbti sau ir artimiesiems: širdies kilnumas jį skatins smarkiai padirbėti, kad padėtų kitiems – iš meilės artimui ir kupini teisingumo dvasios, kaip rašė šv. Paulius romiečiams: Makedonija ir Achaja nusprendė padaryti rinkliavą Jeruzalės šventųjų beturčiams sušelpti. Jos taip nusprendė, ir iš tikro jos yra jų skolininkės. Jeigu pagonys tapo jų dvasinių gėrybių dalininkais, tai privalo jiems patarnauti bent medžiagine parama³⁴.

Nebūkime niekingi ir šykštūs Tam, kuris taip didžiadvasiškai dėl mūsų pasiaukojo. Pamąstykite apie tai: kiek, netgi finansiniu požiūriu, jums kainuoja būti krikščioniu? Tačiau svarbiausia neužmirškite, kad Dievas myli linksmą davėją. O Dievas gali jus apipilti tūleriopomis malonėmis, kad visuomet ir visais atžvilgiais būtumėte aprūpinti ir galėtumėte dosniai imtis bet kokio gero darbo³⁵.

Šią Didžiąją Savaitę nuoširdžiai įsijausdami į Jėzaus Kristaus kančias, prašykime Švenčiausiosios Mergelės, kad Ji jautriai išmokytų³⁶ mus apsvarstyti ir išlaikyti visus šiuos dalykus savo širdyje.