Paieškokime pavyzdžių kasdieniame gyvenime. Šv. Paulius sako: Kiekvienas varžybų dalyvis nuo visko susilaiko; jie taip daro norėdami gauti vystantį vainiką, o mes – nevystantį¹⁷. Tik apsidairykite aplinkui. Žiūrėkit, kaip mielu noru arba raukydamiesi vyrai ir moterys imasi puoselėti savo kūną, labai stengiasi saugoti sveikatą, įgyti kitų pagarbą… Negi mūsų nejaudina beribė Dievo meilė, sulaukianti tokio menko žmonijos atsako? Turime apmarinti tai, kas turi būti apmarinta, kad mūsų protas ir širdis būtų dėmesingesni Viešpačiui.

Daugelio žmonių krikščioniškasis požiūris buvo taip iškreiptas, kad apsimarinimą ir atgailą jie suprato tik kaip „ašutinę“ ir ilgus pasninkus, apie kuriuos pasakojama nuostabiose kai kurių šventųjų biografijose. Pradėdami šį apmąstymą, padarėme akivaizdžią prielaidą, kad Jėzų Kristų turime laikyti iš tikrųjų sektinu pavyzdžiu. Prieš pradėdamas skelbti savo mokymą, Jis iš tiesų buvo pasitraukęs į dykumą, ten išpasninkavo keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų¹⁸, bet ir prieš tai, ir paskui taip natūraliai laikėsi saikingumo dorybės, kad priešai Jį šmeižikiškai apkaltino, neva Jis esąs rijūnas irvyno gėrėjas, muitininkų ir nusidėjėlių bičiulis¹⁹.