Norėčiau, kad suvoktumėte tikrąją Mokytojo paprastumo esmę. Jis viešai nedemonstravo savo atgailos gyvenimo; To paties jis prašo ir tavęs: Kai pasninkaujate, nebūkite paniurę kaip veidmainiai: jie perkreipia veidus, kad žmonės matytų juos pasninkaujant. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė užmokestį. O tu pasninkaudamas pasitepk [aliejumi] galvą ir nusiprausk veidą, kad ne žmonėms rodytumeis pasninkaująs, bet savo Tėvui, kuris yra slaptoje. Ir tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins²⁰.

Šitaip tu turi išgyventi atgailos dvasią: priešais Dievą ir kaip vaikas; kaip mažylis, kuris, norėdamas parodyti savo tėvui, kaip jį myli, išsižada kokių nors beverčių brangenybių: ritės, kareivėlio be galvos, butelio kamščio. Sunku žengti šį žingsnį, bet meilė galingesnė, ir jis patenkintas ištiesia ranką.