Vėl pažvelkime į Mokytoją. Galbūt šį akimirksnį tu taip pat išgirsi Tomui skirtą priekaištą: Įleisk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; jau nebūk netikintis – būk tikintis⁹. Ir kartu su apaštalu nuoširdžiai atgailaujanti tavo širdis sušuks: Mano Viešpats ir mano Dievas!¹⁰ Neabejodamas pripažįstu, jog visada būsi mano Mokytojas ir Tau padedant saugosiu Tavo mokymą kaip lobį bei stengsiuosi sąžiningai jį puoselėti ir įgyvendinti.

Kiek anksčiau Evangelijoje pasakojama, kad Jėzus pasitraukia maldai, o mokiniai lieka netoliese ir turbūt nenuleidžia nuo Jo akių. Jam pasimeldus, vienas iš mokinių ryžosi paprašyti: Viešpatie, išmokyk mus melstis, kaip ir Jonas išmokė savuosius mokinius. Jėzus jiems tarė: Kai melsitės, sakykite: Tėve, teesie šventas Tavo vardas¹¹.

Atkreipkite dėmesį, koks stebėtinas yra atsakas: mokiniai gyvena su Jėzumi Kristumi, ir kalbėdamasis su jais Viešpats pamoko, kaip jie turi melstis. Jis atskleidžia jiems didžią dieviškojo gailestingumo paslaptį: mes esame Dievo vaikai ir galime pasitikėdami su Juo kalbėtis, kaip vaikas kalbasi su tėvu.

Kai pamaldumas – krikščionio bendravimas su savo Viešpačiu – pateikiamas kaip nemalonus, pilnas formulių, bedvasių ir nuvalkiotų posakių, labiau skatinančių anonimiškumą negu asmeninį pokalbį akis į akį su Dievu, mūsų Tėvu (tikra žodinė malda ne anonimiška), tuomet prisimenu Viešpaties patarimą: Melsdamiesi nedaugžodžiaukite kaip pagonys; jie tariasi būsią išklausyti dėl žodžių gausumo. Nedarykite taip kaip jie. Jums dar neprašius jūsų Tėvas žino, ko jums reikia¹². Vienas Bažnyčios Tėvas rašė: manau, kad Kristus mūsų prašo vengti ilgų maldų, ne laiko požiūriu, bet to nepabaigiamo žodžių srauto. Pats Viešpats mums davė našlės, savo skundais įveikiančios neteisingo teisėjo priešinimąsi, pavyzdį bei kitą – įkyraus draugo, ateinančio naktį, netinkamu metu, ir labiau atkaklumu nei draugiškumu privečiančio bičiulį atsikelti (žr. Lk 11,5–8; Lk 18,1–8). Šiais dviem pavyzdžiais Viešpats kviečia mus nuolatinius prašymus išsakyti ne ilgiausiomis maldomis, o paprastais žodžiais¹³.

Jei vis dėlto meditacijos pradžioje jums nesiseka susikaupti pokalbiui su Dievu, jeigu jaučiatės šalti ir atrodo, kad jūsų protas neįstengia suregzti nė menkiausios minties, o širdis bejausmė, patariu jums, ką tokiais atvejais visuomet stengiausi daryti aš: būkite savo Tėvo akivaizdoje ir ištarkite Jam bent tiek: „Viešpatie, aš nemoku melstis, nežinau net ką Tau papasakoti!..“ Galite būkite tikri, kad šią akimirką jūs jau iš tiesų pradėjote melstis.