Mane vėl užplūsta jaunystės prisiminimai. Koks tikėjimo parodymas! Atrodo, aš tebegirdžiu liturgines giesmes, vis dar juntu smilkalų kvapą, matau tūkstančius vyrų, kurių kiekvienas neša po didelę žvakę kaip savo menkumo simbolį, tarsi vaikai, kurie galbūt nedrįsta pažvelgti tėvui į akis. Taigi apsvarstyk ir praregėk, kaip baisiai kartu tau Viešpatį, savo Dievą, palikti¹⁵. Atnaujinkime tvirtą pasiryžimą niekada nenutolti nuo Dievo dėl šio pasaulio rūpesčių; auginkime Dievo troškimą kaip vaikai, kurie suvokia savo pačių menkumą ir ieško, nepaliaujamai šaukiasi savo Tėvo.

Vėl sugrįžtu prie to, apie ką jau kalbėjau: reikia išmokti tapti mažutėliu, reikia išmokti būti Dievo vaiku. Turime visiems parodyti, kad nepaisant mūsų prigimtinio silpnumo tikime, jog Dievas mums teiks tvirtą tikėjimą¹⁶, padarys vaisingus mūsų darbus ir mus, tikrus dėl pasirinkto kelio; net ir apmaudžiai suklydę, nedvejodami grįšime į tikrąjį – dieviškosios sūnystės – kelią, kuris veda į plačiai išskėstą mūsų laukiančio Tėvo glėbį.

Kas galėtų pamiršti savo Tėvo rankas? Gal jos nebūdavo tokios meilios, tokios švelnios, tokios jautrios kaip motinos. Bet šių tvirtų stiprių rankų buvome šiltai ir saugiai apglėbti. Ačiū, Viešpatie, už tas tvirtas rankas. Ačiū už tas stiprias rankas. Ačiū už tą širdį, sklidiną švelnumo ir stiprybės. Aš net ketinau Tau padėkoti už savo klaidas. Bet Tu jų nenori! Nors jas supranti, atleidi už jas.

Štai kokios išminties Dievas nori iš mūsų, kai bendraujame su Juo. Pasitelkę matematikos kalbą galėtume sakyti, kad mes lygūs nuliui. Tačiau Dievas, mūsų Tėvas, mus myli tokius, kokie esame! Jei aš, būdamas menkas varganas žmogus, kiekvieną iš jūsų myliu tokį, koks jūs esate, įsivaizduokite, kokia turi būti Dievo meilė, jeigu bent kovojame, bent stengiamės gyventi pagal deramai išugdytą savo sąžinę.