Raudonos gairės

Kai buvau mažas,didelį įspūdį man darė gairės, įbestos mūsų kalnų kelkraščiuose; tai buvo dideli kuolai, dažniausiai nudažyti raudonai. Man paaiškino, kad, sniegui visiškai užklojus kelius, pasėlius, ganyklas, miškus, uolas ir prarajas, šie kuolai yra patikimas kelrodis.

Panašiai ir vidiniame gyvenime. Ir jame būna pavasaris ir vasara, taip pat ir žiema, dienos be saulės, naktys be mėnulio... Negalime leisti, kad mūsų santykiai su Jėzumi Kristumi priklausytų nuo staigių nuotaikos permainų ar charakterio pokyčių. Toks elgesys rodo tik egoizmą, patogumų ieškojimą ir visiškai nesiderina su meile.

Todėl, ar pučia vėjas, ar sninga, keletas rimtų, anaiptol nesentimentalių, tačiau tvirtai įsišaknijusių ir kiekvieno asmeninėms aplinkybėms pritaikytų maldingumo praktikų bus tarsi raudonos gairės, tol rodančios mums šiaurę, kol Viešpats nuspręs, kad šviestų saulė, ištirptų ledai ir mūsų širdis imtų virpėti, uždegta ugnies, kuri iš tiesų niekada nebuvo užgesusi, tik kaip žarijos ruseno po išbandymo akimirkų, menkesnių pastangų ar nepakankamo pasiaukojimo pelenais.