Toliau skaitome Evangelijos epizodą: jie – fariziejai – nusiuntė pas Jį savo mokinių kartu su Erodo šalininkais paklausti: „Mokytojau,…“⁴ Žiūrėkite kaip veidmainiškai jie vadina Jį Mokytoju; dedasi susižavėję ir draugiški; kreipiasi į Jį kaip į gerbiamą asmenį, iš kurio laukiama pamokymų. Magister, scimus quia verax es⁵, mes žinome, jog esi tiesakalbis... Kokia niekšiška klasta! Ar esate susidūrę su didesne dviveidyste? Taigi, ženkite per šį pasaulį apdairiai. Nebūkite klastingi ir įtarūs. Tačiau prisimindami Gerojo Ganytojo atvaizdą katakombose, turite jausti ant savo pečių tos avelės svorį, ji, toji avelė, nėra vieniša siela, tai – visa Bažnyčia, visa žmonija.

Kilniai prisiimdami šią atsakomybę, jūs narsiai ir išmintingai ginsite bei skelbsite Dievo teises. Nuosekliu elgesiu pelnysite daugelio žmonių pagarbą, – jus vadins mokytojais, nors jūs to ir nesiekiate, įsiminkite – žemiškoji šlovė nėra mūsų tikslas. Tačiau nenustebkite, jei tarp jus supančių žmonių atsiras ir tokių, kurie tesieks jums įsiteikti. Gerai įsidėkite į širdį, ką daugel sykių girdėjote mane kartojant: nei šmeižtas, nei paskalos, nei baimės, nei žmonių apkalbos, nei tuo labiau veidmainiškos liaupsės niekada neturi trukdyti mums atlikti savo pareigą.