Dešimt tūkstančių talentų įsiskolinęs tarnas²⁶ – juk tai esame ir mes: Dievo akivaizdoje mes ne tik negalime grąžinti Dievui milžiniškos skolos už daugybę malonių, bet dar labiau ją didiname savo nuodėmėmis. Kad ir kaip ypatingai stengsimės, mums nepavyks deramai atsilyginti Viešpačiui už visa, ką Jis mums atleisdo. Tačiau dieviškasis gailestingumas su kaupu persveria žmogiškojo teisingumo stygių. Dievas maloningai gali dovanoti mūsų skolą, nes jis geras, jo gerumas amžinas²⁷.

Palyginimo, kurį tikrai prisimenate, antroji dalis, yra tarsi kontrastas pirmajai. Tarnas, kuriam buvo dovanota didžiulė skola, nepasigaili savo draugo, skolingo jam vos šimtą denarų. Čia ir atsiskleidžia jo dvasios menkystė. Žinoma, niekas neužginčys, kad jis turi teisę atgauti tai, kas jam priklauso. Tačiau mus tai piktina ir kažkas tarsi kužda, jog šitoks jo elgesys nesuderinamas su tikruoju teisingumu: juk neteisinga, kad žmogus, su kuriuo vos prieš keletą akimirkų buvo pasielgta supratingai ir gailestingai, savo skolininkui neparodo bent šiek tiek kantrybės. Kaip matote, teisingumas nėra vien griežtas teisių ir pareigų paisymas, tai ne aritmetikos uždaviniai, kurie sprendžiami sudėties ir atimties veiksmais.