Reikliai patyrinėk savo sąžinę! Gal ir mes nenusipelnome tokio pagyrimo, kuriuo paprastas kaimo kunigas apdovanojo savo asilę. Mes tiek triūsėme, užėmėme tokius atsakingus postus, tu taip sėkmingai darbavaisi ir čia, ir kitur... bet ar Dievo akivaizdoje nerandi nieko, dėl ko turėtum gailėtis? Ar tikrai stengeisi tarnauti Dievui ir žmonėms, savo broliams, o gal tik pataikavai egoizmui, savigarbai, savo ambicijoms, rūpinaisi žemiškąja ir apgailėtinai trumpalaike sėkme?

Kalbu šiek tiek stačiokiškai vien todėl, kad pats trokštu dar kartą atlikti labai nuoširdų gailesčio aktą ir norėčiau, jog kiekvienas iš jūsų taip pat prašytų atleidimo. Matydami savo neištikimybę, regėdami tiek klaidų, silpnybių, tiek bailumo – kiekvienas savo! – nuoširdžiai kartokime Viešpačiui šv. Petro atgailos šauksmą: Domine, tu omnia nosti, tu scis quia amo te!²² Viešpatie, Tu viską žinai! Tu žinai, kad Tave myliu, nors esu toks menkas. O aš drįstu pridurti: Tu žinai, kad Tave myliu kaip tik dėl savo menkumo, nes noriu atsiremti į Tave, Tave, kuris esi stiprybė: quia Tu es, Deus, fortitudo mea²³ – Juk tu esi Dievas – mano tvirtovė. Nuo to ir pradėkime.