Tokia gi Dievo valia – jūsų šventėjimas… Kiekvienas jūsų teišmoksta laikyti savąjį indą šventai ir pagarbiai, nepasiduodamas nežabotiems geismams, kaip esti tarp pagonių, kurie nepažįsta Dievo.¹² Mes visiškai priklausome Dievui kūnu ir siela, visu savo kūnu, pojūčiais ir galiomis. Melskitės su pasitikėjimu: Jėzau, saugok mūsų širdį! Didelę širdį, stiprią ir švelnią, karštą ir jautrią, sklidiną meilės Tau, kad tarnautume visoms sieloms.

Mūsų kūnas yra šventas, – Dievo šventovė, patikslina šv. Paulius. Šis apaštalo apibūdinimas man primena visuotinį kvietimą į šventumą; Mokytojas bylojo žmonėms: estote vos perfecti sicut et Pater vester caelestis perfectus est¹³ – būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas. Visų be jokio skirtumo Viešpats prašo atsiliepti į malonę. Kiekvieną pagal savo padėtį Jis reikalauja puoselėti dorybes, būdingas Dievo vaikams.

Štai todėl, primindamas jums, kad krikščionis turi būti tobulai skaistus, aš kreipiuosi į visus: nesusituokusius, kurie turi gyventi visiškai susilaikydami, ir sutuoktinius, kurie gyvena skaisčiai, atlikdami jiems prideramas pareigas.

Dievui padedant, skaistybė nėra varžanti ir žeminanti našta. Tai džiaugsmo kupinas teigimas: valingumas, savitvarda, pergalė prieš save patį, ne kūnas tai duoda, ne iš instinkto tai kyla, bet iš valios, ypač jeigu ji susivienija su Dievo valia. Kad būtume skaistūs – ne šiaip susitvardantys ir dori, turime protu tvardyti savo aistras kilniam tikslui – Meilės polėkiui.

Aš prilyginu šią dorybę sparnams, kurie mums leidžia paskleisti Dievo įsakymus ir mokymą po visą pasaulį ir nebijoti, kad būsime įklampinti. Šie sparnai – kaip ir sparnai didingų paukščių, pakylančių ten, kur nesiekia debesys, – yra sunkūs, net labai sunkūs, tačiau be jų būtų neįmanoma skraidyti. Įsidėkite tai į galvą ir būkite pasiryžę nepasiduoti, jei pajusite atsėlinant pagundą, kuri kužda jums, kad tyrumas – nepakeliama našta. Drąsos! Visados vis aukštyn į saulę siekiant Meilės.