Kai kurie žmonės, girdėdami kalbant apie skaistybę, nusišypso. Jų juokas – tai grimasa – be džiaugsmo, be gyvybės. Dauguma, – sako jie, – tuo netiki! Jaunuoliams, kurie kadaise mane lydėdavo į Madrido priemiesčių kvartalus ir ligonines, aiškindavau: Žiūrėkite, štai mineralų karalystė, paskui kita, tobulesnė, karalystė – augalija, joje plazda gyvybė, paskui eina gyvūnija, kurią sudaro padarai, beveik visi galintys jausti ir judėti.

Aiškindavau jiems galbūt kiek nemoksliškai, bet vaizdingai; sakydavau, kad mes turėtume sudaryti kitą karalystę, hominal, – žmonių karalystę: iš tiesų protinga būtybė turi nuostabų intelektą, dieviškosios Išminties kibirkštį, leidžiančią jam savarankiškai mąstyti, ir visišką laisvę tą ar kitą dalyką priimti arba atmesti savo valia.

Šioje žmonių karalystėje, sakiau jiems remdamasis didžiule kunigystės patirtimi, normaliems žmonėms lytiškumo klausimas pagal svarbą užima ketvirtą ar penktą vietą. Pirmiausia yra dvasinio gyvenimo siekiai, kiekvieno mūsų skirtingi; paskui – daugybė dalykų, svarbių kiekvienam vyrui ar moteriai: tėvas, motina, šeimos židinys, vaikai. Toliau – profesija; pagaliau ketvirtoje ar penktoje vietoje – lytinis instinktas.

Susidūręs su tais, kurie šį klausimą yra pavertę pagrindine savo pokalbių ir interesų tema, supratau, kad tai nenormalūs, vargšai žmonės, gal net ligoniai. Ir savo pašnekovams jaunuoliams sakydavau, kad šie nelaimėliai man kelia tokį pat gailestį, kaip ir luošas vaikas su milžiniška galva, ir tai juos prajuokindavo. Tai nelaimingi žmonės, žadinantys brolišką užuojautą, todėl meldžiamės už juos, trokšdami, kad jie išgytų nuo savo apgailėtinos ligos. Iš tikrųjų jie nėra nei vyriškesni, nei moteriškesni už tuos, kurie nėra apsėsti sekso.