Patikėkite, jog žmogus, pasidavęs kūniškam geidulingumui, negali tobulėti dvasiškai, jis nepajėgia gerai elgtis, lyg neįstengiantis judėti luošys. Ar esate matę ligonių, sergančių progresuojančiu paralyžiumi, nebegalinčių nei savimi pasirūpinti, nei atsikelti iš lovos? Kartais jie net neįstengia pajudinti galvos. Dvasiniame gyvenime taip atsitinka nenuolankiems ir bailiai į gašlumą pasinėrusiems žmonėms. Jie nei mato, nei girdi, nei supranta, kas aplinkui dedasi. Jie yra tie paralyžiuotieji ir tarsi pamišę. Kiekvienas iš mūsų turime šauktis Viešpaties, Dievo Motinos, prašydami, jog suteiktų mums nuolankumo ir valios deramai pasinaudoti dieviškuoju vaistu – išpažintimi. Neleiskite, kad jūsų sielos taptų puvinio židiniu, tegu ir nedideliu. Kalbėkite. Tekantis vanduo švarus; stovintis vanduo virsta pelke, pilna dvokiančių nešvarumų, geriamasis vanduo pasidaro bakterijų terpe.

Jūs žinote: skaistybė įmanoma ir yra džiaugsmo šaltinis, taip pat žinote, jog retkarčiais dėl jos reikia truputį pakovoti. Vėl paklausykime šv. Pauliaus: kaip vidinis žmogus aš žaviuosi Dievo įstatymu. Deja, savo kūno nariuose jaučiu kitą įstatymą, kovojantį su mano proto įstatymu. Jis paverčia mane belaisviu nuodėmės įstatymo, glūdinčio mano nariuose. Vargšas aš žmogus! Kas mane išvaduos iš šito mirtingo kūno?¹⁷ Šauk, jei tau reikia, ir daugiau, bet neperdėk: sufficit tibi gratia mea¹⁸, – gana tau mano malonės, atsako mums mūsų Viešpats.