Mylėti visa širdimi

Turiu jums priminti, jog nepatirsite laimės apleidę savo krikščioniškas pareigas. Jei jų nepaisysite, jus apniks baisi sąžinės graužatis, ir jūs būsite nelaimingi. Net patys paprasčiausi dalykai, kurie teikia bent kiek džiaugsmo ir yra leistini, gali tapti kartūs kaip tulžis, rūgštūs kaip actas, bjaurūs.

Kiekvienas iš mūsų, taigi ir aš, pasikliaujame Jėzumi: Viešpatie, noriu kovoti ir žinau, kad Tu nepralaimi kovų; taip pat suprantu, kad jei kartais pralaimiu, tai tik todėl, kad nutolau nuo Tavęs! Paimk mane už rankos ir saugok, nepalik manęs!

Jūs pagalvosite: Tėve, koks esu laimingas! Aš myliu Jėzų Kristų! Nors esu iš molio, aš trokštu pasiekti šventumą Dievo ir Jo Švenčiausiosios Motinos padedamas! Aš neabejoju pergale. Tave drąsinu tik todėl, kad gali susidurti su sunkumais.

Nuolat jums kartoju, kad krikščionio – jūsų ir mano – gyvenimas yra meilės gyvenimas. Mūsų širdis gimsta tam, kad mylėtų, ir, kai ji nepatiria tyro, skaidraus ir kilnaus jausmo, darosi kerštinga ir niūri. Tikroji Dievo meilė – gyvenimo tyrumas – yra tolima ir geidulingumui, ir bejausmiškumui, taip pat ir sentimentalumui, ir širdies kietumui ar beširdiškumui.

Vargas beširdžiui. Nelaimingi tie, kurie niekada neišmoko švelniai mylėti. Mes, krikščionys, esame įsimylėję Meilę: Viešpats nenori, kad būtume rambūs, sausi kaip nudžiūvusi šaka. Jis nori, kad būtume kupini švelnumo kaip Jis! Žmogus, kuris atsisako žemiškosios meilės dėl Dievo, nelieka vienišas, kaip tos liūdnos, nelaimingos ir sugniužusios būtybės, kurios nebrangino tyros meilės dosnumo.