Jei, nelaimei, pasitaikė nupulti, reikia stengtis tuojau pat atsikelti. Su Dievo pagalba, kurios tikrai sulauksime, turime imtis priemonių, kuo greičiau gailėtis, būti nuoširdžiai nuolankūs, pasitaisyti, kad pralaimėjimas virstų didele Jėzaus Kristaus pergale.

Įpraskite kovoti toliau nuo pagrindinių tvirtovės sienų. Negalime pavojingai svyruoti ant blogio ribos: turime ryžtingai vengti savanoriškos in causa padėties, turime kompensuoti net menkiausią meilės trūkumą ir skatinti nepaliaujamą ir vaisingą krikščionišką apaštalavimą; šventas tyrumas reikalingas kaip pamatas ir yra vienas iš būdingiausių jo vaisių. Be to, savo laiką turime leisti intensyviai ir atsakingai dirbdami, trokšdami regėti Dievą, nes niekados nevalia pamiršti, jog esame „brangiai nupirkti“, jog esame Šventosios Dvasios šventovė.

Ką jums dar patarti? Jums, kaip ir visų laikų krikščionims, norėjusiems sekti Kristų, kaip žmonėms, kurie pirmieji atsiliepė į Kristaus drąsinimą, reikia artimo bendravimo su Viešpačiu Eucharistijoje, su Švenčiausiąja Mergele, nuolankumo, susivaldymo, juslių apmarinimo, – nes, pasak šv. Grigaliaus Didžiojo²⁴, nedera žiūrėti į tai, ko neleidžiama trokšti, – ir atgailos.

Jūs man pasakysite, kad visa tai apibendrina krikščioniškas gyvenimas. Iš tikrųjų negalima atsieti tyrumo, kuris yra meilė, nuo mūsų tikėjimo esmės, kuri taip pat yra meilė, nepaliaujamos meilės Dievui srautas, – Dievui, kuris mus sukūrė, atpirko ir nuolatos ima mus už rankos, net jei daugybę kartų to nepastebime. Jis mūsų neužmiršta. Sionas sako: Viešpats paliko mane, užmiršo mane Dievas. Ar gali moteris užmiršti savo mažylį, būti nešvelni savo įsčių sūnui? Net jeigu ji ir užmirštų, aš tavęs niekada neužmiršiu.²⁵ Ar šie žodžiai neteikia jums džiaugsmo?