Sakoma, kad dabar mažiau stebuklų. Ar tik ne dėl to, jog mažiau sielų gyvena tikėjimu? Dievas negali užmiršti savo pažado: Prašyk manęs, ir padarysiu tautas tavo valdomis, visus žemės pakraščius tavo nuosavybe¹. Mūsų Dievas yra Tiesa, visko, kas egzistuoja, pagrindas. Nieko neatsitinka be Jo, Visagalio, valios.

Kaip buvo pradžioje, dabar ir visados, ir per amžius². Viešpats yra nekintantis; Jam nereikia stengtis, rūpintis, kad gautų tai, ko neturi; Jis Pats yra judėjimas, neaprėpiamas grožis, begalinis didingumas. Kaip vakar, taip ir šiandien. Nors dangūs ir išnyktų kaip dūmas, o žemė susidėvėtų kaip drabužis <…>, mano išganymas tvers per amžius, manasis teisumas niekad nesusidėvės³.

Per Jėzų Kristų Dievas sudarė naują ir amžiną sandorą su žmonėmis. Savo visagalybę Jis panaudojo mūsų išgelbėjimui. Kai kūriniai nepasitiki, kai dreba pristigę tikėjimo, mes vėl išgirstame Izaiją, skelbiantį Viešpaties vardu: Nejau mano ranka per trumpa, kad išpirkčiau? Argi stinga man jėgų, kad išvaduočiau? Štai vien pagrūmojimu išdžiovinu jūrą, paverčiu dykuma upes! Jose žuvys, netekusios vandens, dvokia ir gaišta nuo troškulio. Apgaubiu dangus tamsybe, aptraukiu juos ašutine⁴.